Maestro svečias

Kas nutinka kai šuo nutraukia koncertą?

Kad atsakyčiau, leiskimės pavasario naktį į Lawrence, Kansas.

Atsisėskite teatro salėje ir klausykitės Leipcigo Gewandhaus orkestro – seniausio vis dar grojančio orkestro pasaulyje. Didingiausi kompozitoriai ir dirigentai per visą istoriją vadovavo šiam orkestrui. Buvo grojama Bethoveno dienomis (kai kurie muzikantai buvo pakeisti).

Jūs stebite kaip iškilmingai apsirengę Europiečiai užima vietas ant scenos. Jūs klausotės kaip profesionalai atsargiai suderina instrumentus. Būgnininkas priglaudžia savo ausį prie būgno. Smuikininkas trūkteli nailono stygą. Grojantis klarnetu apčiaupia instrumento liežuvėlį. Suderinimas baigiasi. Muzika tuojau prasidės.

Dirigentas, apsivilkęs fraku, įžingsniuoja į sceną, šokteli ant podiumo ir gestu parodo orkestrui atsistoti. Jūs ir du tūkstančiai žmonių ploja. Muzikantai atsisėda, maestro užima savo vietą, publika sulaiko kvėpavimą.

Prabėga sekundė tylos tarp žaibo ir griaustinio. Tada sekundė tylos iki muzikos sprogimo. Ir tai atidaro dangų, o jūs žavingai kiaurai pasineriate į Bethoveno Trečiąją simfoniją.

Tokia pati jėga buvo ir pavasario naktį Lawrenc’e, Kansas’e. Tą karštą pavasario naktį Lawrenc’e, Kansas’e. Aš paminiu temperatūrą, kad suprastumėte kodėl durys buvo atviros. Buvo karšta. Teatro istorinis pastatas be oro kondicionieriaus. Susilieja ryški scena, oficialūs rūbai ir pašėlusi muzika, o viso to rezultatas – įkaitęs orkestras. Lauko durys iš visų scenos pusių buvo paliktos atviros, kad nors šiek tiek dvelktų vėjelis.

Scenos dešinėje ateina šuo. Rudas, neveislinis, Kansas‘o šuo. Nepaprastas šuo. Nepasiutęs šuo. Tik smalsus šuo. Jis praeina pro bosus, suka link antrųjų smuikų, link violončelių. Jo uodega vizga pagal muziką. Šuniui praėjus pro muzikantus, jie pažiūri į jį, po to vienas į kitą, ir tęsia taktą toliau.

Šuo pradeda laižyti vieną violončelę. Galbūt tai buvo prasilenkimo gestas. Galbūt tai buvo akių lygio žvilgsnis į stygas. Kas tai bebūtų, tai pagavo šuns žvilgsnį, jis sustojo ir stebėjo. Violončelistas nežinojo ką daryti. Jis niekada nėra grojęs šunų auditorijai. Muzikos mokykla nemokė jo kaip gali pakenkti šuns seilės 16 amžiaus Guarneri violončelės lakui. Bet šuo nieko nedarė, tik minutėlę pastovėjęs nuėjo. 

Jei jis būtų praėjęs pro orkestrą, muzika nebūtų nutilusi. Jei jis būtų praėjęs scena tarp muzikantų, publika tikriausiai būtų nepastebėjusi jo. Bet jis neišėjo. Jis pasiliko prabangos namuose, klajodamas po muzikos lankas. Jis aplankė medinius pučiamuosius instrumentus, pasisuko link trimitų, sustojo tarp fleitininkų, po to atsistojo šalia dirigento. Ir Bethoveno Trečioji simfonija nutrūko.

Muzikantai ėmė juoktis. Publika irgi juokėsi. Šuo pažiūrėjo į dirigentą ir atsiduso. Dirigentas nuleido lazdelę.

Seniausias pasaulio orkestras. Vienas labiausiai jaudinančių kūrinių kada nors parašytų. Naktis pilna šlovės, viskas sustojo dėl neveislinio šuns.

Kikenimas nustojo kai dirigentas atsisuko. Publika nutilo dirigentui atsisukus. Koks degiklis buvo uždegtas? Elegantiškas, vokiečių vadovas pažvelgė į minią, po to į šunį, dar kartą į minią, pakėlė rankas universaliu gestu ir .... numojo ranka. Visi garsiai kvatojo.

Jis nulipo nuo podiumo ir krepštelėjo šuniui už ausies. Šuo vykstelėjo uodegą vėl. Maestro pakalbino šunį. Jis kalbėjo vokiškai, o šuo atrodė suprantantis. Abu keletą sekundžių paplepėjo ir maestro paėmė savo naująjį draugą už antkaklio ir palydėjo jį nuo scenos. Atrodė tarsi šuo būtų buvęs Pavarotti pagal tai, kaip žmonės plojo. Dirigentas grįžo ir pasigirdo muzika, o Bethovenas toliau skambėjo ne blogiau po šios patirties.

Ar galite atpažinti save ir mane šioje istorijoje?

Aš galiu. Vadinkime save Fido. O Dievą – maestro.

Įsivaizduokite akimirką, kai mes lipame ant scenos. Mes to nenusipelnėme. Mes to neuždirbome. Mes tiesiog nustebintume muzikantus savo buvimu.

Muzika bus ne tokia, kokią mes esame kada girdėję. Mes vaikščiosime tarp angelų ir klausysimės kaip jie gieda. Spoksosime į dangaus šviesas ir aikčiosime nuo jų spindesio. Mes eisime šalia Maestro, būsime šalia Jo, ir garbinsime Jį Jam praeinant.

Norėsime pamatyti nematomą, atverti savo ausis giesmių klausymui ir amžinai būti šalia Maestro.

Jis, taip pat, ateis. Ir jis taip pat kalbės. Bet Jis neišlydės mūsų. Jis kvies mus pasilikti amžinai Jo svečiais Jo scenoje.

Parengta pagal Max Lucado Kai Dievas kužda tavo vardą