Malda kaip vilties mokykla
Pirmutinė esminė vilties mokymosi vieta yra malda. Net kai niekas manęs nebegirdi, Dievas vis dar girdi. Kai nebeturiu nieko, su kuo galėčiau kalbėtis, kai nieko neįstengiu šauktis, visada galiu kalbėtis su Dievu. Kai niekas nebegali man padėti – turint galvoje poreikį ar lūkestį, pranokstantį žmogaus gebėjimą puoselėti viltį, - Jis gali man padėti. Net kai esu įstumtas į didžiausią vienatvę – jei meldžiuosi, niekuomet nesu vienas.
Vidinį maldos ir vilties ryšį savo pamoksle apie Pirmąjį Jono laišką labai gražiai pavaizdavo šventasis Augustinas. Maldą jis apibrėžia kaip troškimo lavinimą. Žmogus sukurtas didžiai tikrovei – pačiam Dievui, kad būtų Jo pripildytas. Tačiau tai jam skirtai didžiai tikrovei jo širdis per siaura. Ją būtina išplėsti. ,,Dievas, delsdamas [save dovanoti], didina [mūsų] troškimą; didindamas troškimą, Jis išplečia dvasią; ją išplėsdamas, Jis daro ją labiau gebančią [Jį] priimti“. Augustinas nurodo šventąjį Paulių, apie kurį sako, jog jis gyvenąs verždamasis į būsimuosius dalykus, ir tada pateikia labai gražų įvaizdį šiam žmogaus širdies išplėtimo bei parengimo procesui nusakyti. ,,Įsivaizduok, kad Dievas nori tave pripildyti medaus [kuris yra Dievo švelnumo bei gerumo įvaizdis]. Bet jei tu pilnas acto, tai kur dėsi medų?“ Indą, t.y. širdį, pirma būtina išplėsti ir tada išvalyti – išpilti actą ir panaikinti acto skonį. Tam prireiks darbo, skausmo, tačiau tik taip indas pasidarys tinkamas tam, kam skirtas. Nors Augustinas čia tiesiogiai kalba apie gebėjimą priimti Dievą, akivaizdu, jog žmogus, tokiu darbu atsikratydamas acto bei jo skonio, ne tik tampa laisvas Dievui, bet ir atsiveria kitiems. Mat juk tik būdami Dievo vaikai, galime būti pas visų Tėvą.
Melstis nereiškia palikti istoriją ir pasitraukti į asmeninį savosios laimės kampelį. Teisingas meldimasis yra vidinio valymosi procesas, padarantis mus imlius Dievui ir būtent per tai žmonėms. Melsdamasis žmogus turi išmokti, ko jis iš tikro turėtų prašyti Dievo – to, kas verta Dievo. Jis privalo išmokti, jog nevalia prašyti paviršutiniškų ir patogių dalykų, kurių būtent šiuo momentu geidžia, - tai menka, klaidinga, nuo Dievo jį atskirianti viltis. Jis turi tyrinti savo troškimus bei viltis. Jis turi atsikratyti savo slaptų melų, kuriais save apgaudinėja: Dievas juos permato, o susitikimas su Dievu verčia pamatyti tai pačiam.
Taip įgyjame gebėjimą puoselėti didelę viltį ir tampame vilties tarnais kitiems – viltis krikščioniškąja prasme visada yra viltis kitiems. Ir ji yra veikli viltis, mums galynėjantis, kad dalykų neištiktų ,,bloga pabaiga“. Viltis veikli ir ta prasme, kad mes pasaulį išlaikome atvirą Dievui. Tik per tai ji lieka tikrai žmogiška.
Pagal popiežiaus Benedikto XVI
encikliką Spe Salvi (apie krikščioniškąją viltį)
parengė Saulenė Išganaitytė
