Miserere - 51-oji psalmė

Įpusėjo Gavėnia... Daugelis jau apgailėjo savo nuodėmes prie klausyklos langelio ar susitikę akis į akį su kunigu. Permąstė savo praėjusius metus, klausydamiesi sąžinės peržvalgos klausimų per bendruomenines Sutaikinimo pamaldas. Kiti dar tik rengiasi nusileisti į tamsiausias širdies kerteles ir į jas įsileisti Dievo gailestingumo šviesą. Treti gal iš viso neišdrįs, nesuvokdami Kryžiaus gailestingumo slėpinio...

Dovydui irgi buvo sunku. „Kartą, vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži...“ (2 Sam 11, 2). Koks karalius atsispirs moters grožiui! Kokia moteris atsispirs karaliaus kvietimui!... Urijo žmona Batšeba pastojo. Dovydas ėmė sukti galvą, kaip paslėpti siūlo galus vandenyje. Iškvietė iš karo lauko jos vyrą, hetitą Uriją... Leido pernakvoti namie. Tačiau kareiviai, pasišventę žygiui, turėjo susilaikyti nuo vedybinių santykių; net pamalonintas karaliaus ir stipriai nugirdytas Urijas atsisakė sulaužyti šį įsaką. Tuomet prie svetimavimo Dovydas pridėjo dar vieną nuodėmę – žmogžudystę, nors ir ne savo, bet priešo rankomis: liepė vadui Joabui pastatyti Uriją aršiausioje mūšio vietoje, kad šis žūtų. „Urijo žmona, sužinojusi, kad jos vyras mirė, jį apraudojo. Praėjus gedulo laikui, Dovydas pasiuntė parvesti jos į savo rūmus. Ji tapo jo žmonas ir pagimdė jam sūnų. Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse“ ( 2 Sam 11, 26-27).

Ką darys Dievas? Jis atsiunčia pas Dovydą pranašą Nataną. Tas papasakoja palyginimą apie turtuolį, kuris, apsilankius netikėtam svečiui, vaišėms nenori pjauti vieno iš savo gyvulių, bet paima vienintelę beturčio kaimyno avelę. Dovydas pasako, kad toks žmogus turi mirti ir keturgubai atlyginti nuostolį. Kito akyse pamatome net krislelį... Tačiau karalius pasirodo esąs garbingas žmogus ir prisipažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui!“

3 Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo,

iš savo begalinio gailestingumo

sunaikink maištingus mano darbus.

4 Nuplauk ir numazgok mano kaltę,

nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!

Paguoda bet kuriam šiandienos žmogui, sakančiam, kad niekaip nesiseka išsivaduoti iš nuodėmių, jos nuolat kartojasi. Kasdien maldauti Dievo malonės, kad skalbtų ir skalbtų mūsų sielą... nors kartais tai skausmingas procesas. Hebrajiškas žodis kibbes reiškia „rūpestingai skalbti šaltame vandenyje, padaužant į pakrantės akmenis, ir po to išbalinti saulėje“. Šiuolaikiniam žmogui, pripratusiam sudėti nešvarius rūbus į skalbyklę ir po kelių valandų išsiimti išgręžtus, toks darbas su savo siela atrodo grynas laiko gaišimas... Atsiduodame Dievo gailestingumui ir... išbalina mūsų sielą, padaro mus baltesnius už sniegą.

Tačiau prisipažinti nusidėjus... ir dar tokiomis nuodėmėmis. Kunigui? Aš gal pasakysiu: „Dieve, atleisk, Tu juk esi Meilė“, bet tik ne prie klausyklos langelio, ne tiesioginėje akistatoje su kunigu... Gal net jokio gailesčio nejausdamas, tik lūpomis, ne širdimi ištarsiu... Paskui stebėsiuosi: kodėl depresija, košmarai naktimis, darbas iki vėlumos, troškimas viską užmiršti, paskandinti taurelėje ar alaus bokale? O Dievas suks galvą: kaip prakalbinti šio suklydusio vaiko širdį, kaip atverti akis. Ateis metas, akinančios šviesos akimirka, per Žodį ar per žmogų.

5 Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu,

nuolat man prieš akis mano nuodėmė.

6 Tau, tiktai tau nusidėjau,

dariau, ką laikai tu piktybe.

Buvau bejėgis, sielų priešų pagunda, akių vilionė buvo stipresnė už mano pasiryžimą nenusidėti. Nieko negalėjau padaryti. Ir dabar negaliu... Neišrausiu nuodėmės šaknų, nesunaikinsiu kaltės pojūčio... Nebent apsimesiu, kad nieko neįvyko. Bet ir to nebegaliu, nes Tu jau esi mane pagavęs, apgaubęs savo meile, lauki manęs, kaip Tėvas sugrįžtančio Sūnaus Palaidūno. Nors turi teisę mane kaltinti ir smerkti, turi teisę nubausti... Tu ir baudi: meile, atlaidumu, kantriu laukimu.

9 Apvalyk mane yzopu, ir būsiu tyras,

nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.

10 Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, –

kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.

11 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių

ir panaikink visas mano kaltybes.

12 Sukurk man tyrą širdį, o Dieve,

manyje atsidavusią dvasią atnaujink.

13 Neatstumki manęs nuo savo Artumo,

neatimk savo dvasios šventosios.

14 Išganymo džiaugsmą man vėl sugrąžinki,

dvasios uolumas mane tepalaiko.

Tik Dievas gali suformuoti mano ir bendruomenės dvasią iš naujo, atkurti vidinę harmoniją ir pilnatvę. Ne aukų ar maldų dėka nutyrinsiu savo širdį, tą manyje padarys tik Dievas. O koks bus mano atsakas Viešpačiui už išgydytas širdies žaizdas, naujo gyvenimo pradžią, nuimtą kaltės naštą, nuridentą kapo akmenį?

17 Viešpatie, atverk mano lūpas,

ir mano burna skelbs tavo šlovę.

18 Juk džiaugsmą tau teikia ne aukos, –

deginamosios aukos, jeigu ją atnašaučiau, tu nepriimtum.

19 Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus;

širdies, sugrudusios ir atgailaujančios,

Dieve, tu juk neatstumsi.

„Kas yra mūsų nuodėmės, palyginti su Dievo gailestingumu? Ropės sėkla – palyginti su kalnu“ (šv. Jonas Marija Vianėjus). Atgaila teveda mus į prisikėlimo džiaugsmą.

Pagal Harpers‘s Bible Commentary parengė Jūratė Bieliauskaitė

Psalmės cituojamos pagal Valandų Liturgijos tekstą

(tęsinys kitą savaitę)