„O“ PRIEGIESMIAI

Nuo gruodžio 17 dienos iki Kalėdų katedrų bendruomenėse ir vienuolynuose vakarinės maldos buvo papildytos „O“ priegiesmių giedojimu. Tai trumpos liaupsės ar himnai, giedami prieš psalmes ir/arba po jų. Šis atodūsis perteikia gilų Išganytojo troškimą, kurio kupina žmogaus širdis.

Ateinantis Išganytojas tituluojamas vardais, paimtais iš ST. Kiekviename priegiesmyje rasime akrostichą „ero cras“, reiškiantį „Aš būsiu rytoj“, ir šitaip skelbiantį neišvengiamą Kristaus atėjimą per Kalėdas.

O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo lūpų,

siekianti nuo vieno žemės krašto iki kito,

veiksmingai visa valdanti;

ateik ir išmokyk mus eiti suvokimo keliu.

Gruodžio 17 d. priegiesmis iš Išminties knygos: „Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ [Išm 8, 1]. Bažnyčios tėvai tą išmintį sutapatino su Kristumi – Jo mokslas pasiekė žemės pakraščius, Jame suderinti du kūrinijos pradai – dvasinis ir materialusis. Šiandienos žmogui trūksta dvasios ir materijos darnos, jame pešasi dvasinės ir materialios gerovės siekiai. Žinios užplūdo pasaulį ir jį savotiškai skandina, nes daugelis įprato suvirškinti viską, ką jiems pakiša visagalis internetas, skandalus vertinanti spauda ar televizija.„Kiekvienas atsakingai norintis gyventi krikščionis turėtų skaityti du tekstus: Šventąjį Raštą ir dienraštį. Bet niekada neskaityti vieno be kito“ (Karl Barth).

O Viešpatie, Izraelio namų Valdove,

Tu pasirodei Mozei degančio krūmo liepsnoje

ir davei jam Įstatymą ant Sinajaus kalno!

Ištiesk savo globiančią ranką ir ateik mūsų atpirkti.

Gruodžio 18 d. priegiesmiu prisimenama Dievo tautos išvadavimas iš Egipto vergijos [Iš 3, 1-7; 20, 1-17]. Krūmas simbolizuoja žmogiškąją prigimtį, liepsnos – dieviškumo pilnatvę. Būtent Kristuje šios dvi prigimtys harmoningai susivienija, Dvasios malonės dėka žmogiškumas ir dieviškumas susipina ir mistiniame Kristaus kūne – Bažnyčioje. O mes, atskiri Jo nariai, lyg šakelės krintame į nuskaistinantį Jo meilės laužą, kuriame sudega viskas, kas trukdo mums prie Jo glaustis, o tikrosios dorybės sužiba lyg auksas nuodėmės, silpnumo, klaidingų pasirinkimų pelenuose.

O Jesės atžala, padaryta ženklu tautoms,

dėl tavęs karaliai stovės netekę žado

ir tavimi vilsis pagonys!

Ateik mūsų išlaisvinti, nebeužtruk.

            Gruodžio 19 d. priegiesmis – tiesioginė Izaijo pranašystė apie Emanuelio – Mesijo valdymą: „Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia“ [Iz 11, 1-2a]. Dvasios apraiškos apstulbina karalius, tačiau beturčiai dvasioje džiūgauja, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, Jis žvelgia į jų širdis, neapsalsta nuo liežuvio melo. Dievas mums pažadino galingą gelbėtoją iš Dovydo namų – išsirinko ne iš karališko kraujo protėvių, bet iš piemenų dinastijos, kad ganytų savo tautą, kad neišsigąstų, kai ją užpuls plėšrūs vilkai – netikri pranašai.

O Dovydo namų Rakte ir Izraelio skeptre,

Tu atrakini – ir niekas negali uždaryti;

užrakini – ir niekas negali atidaryti!

Ateik ir išvesk iš kalėjimo belaisvius,

tūnančius tamsoje, mirties ūksmėje.

Gruodžio 20 d. priegiesmyje susipina pranašo Izaijo ir Zacharijo giesmės žodžiai. Dievas supyko ant Hezekijo rūmų išpuikėlio prievaizdo Šebno ir pasiuntė pas jį pranašą paskelbti: „Išvarysiu tave iš užimamos vietos, atleisiu tave iš tarnybos. Tą dieną pasišauksiu savo tarną Eljakimą... į jo rankas perduosiu tavo valdžią. Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą“ [Iz 22, 19-20a. 21b. 22]. Raktas ir skeptras – valdžios simboliai. Duris atidaryti ir uždaryti turi teisę tik rūmų prievaizdas, o ne eilinis durininkas. Bažnyčioje ir Dievo karalystėje Jėzus šią funkciją patikės Petrui: „Tau duosiu dangaus Karalystės raktus: ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ [Mt 16, 19]. Bažnyčios tėvai Eljakimą laiko Mesijo provaizdžiu, susiedami Iz 22, 22 su Apr 3, 7: „Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti.“ Mūsų laikų žmonės tebėra savo įgeidžių nelaisvėje, juos baugina mirties tamsa; tad laukiame vienintelio Vaduotojo ir Gelbėtojo, kuris per Bažnyčią mus sutaikina su savimi.

O patekanti aušra,

amžinosios šviesos spindesy ir teisingumo saule!

Ateik ir apšviesk tūnančius tamsoje, mirties ūksmėje.

Gruodžio 21 d. priegiesmyje – Zacharijo giesmės, Izaijo ir Malachijo pranašysčių aidas. „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ [Lk 1, 78-79]. Šiame viltingame džiaugsme ryškėja ir Kristaus prisikėlimas. Prisikėlęs Dovydo Sūnus įkūrė Bažnyčią, kuri surenka tautas į vieno Tėvo karalystę, išgelbėdamas jas iš nuodėmės, vedančios į mirtį. Dvasia, besiilsinti ant jo peties, įkvėps žmonėms pagarbios Dievo baimės, ir jiems „patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ [Mal 3, 20]. Šiomis tamsiausiomis metų dienomis atverkime širdis Dievo šviesai.

O trokštamasis tautų Karaliau,

kertinis akmenie,

jungiantis tai, kas buvo išskirta!

Ateik ir išgelbėk žmogų, kurį sukūrei iš žemės molio.

Iš gruodžio 22 d. priegiesmio sklinda amžinojo Karaliaus ilgesys. Karaliaus, kuris pats stato namus savo tautai: „Štai ant Siono dedu aš akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą. Kas pasitiki juo, nedreba iš baimės“ [Iz 28, 16]. Artėja lemiamas žmonijos istorijos momentas, kurį Dievas turėjo mintyje dar tada, kai jis „padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ [Pr 2, 7]. Žmogus tapo gyva būtybe, bet „dar nepasirodė, kas jis bus“ [plg. 1 Jn 3, 2]. Sukūrimas ir atpirkimas jau įvyko, o išganymas, išgelbėjimas tebevyksta, ir Dievas kiekvieną žmogų kviečia bendradarbiauti šiame procese.

O Emanueli, mūsų Karaliau

ir įstatymų leidėjau, tautų viltie ir jų Gelbėtojau!

Ateik ir išgelbės mus, Viešpatie, mūsų Dieve.

Paskutinysis „O“ priegiesmis – lyg palengvėjimo atodūsis: Emanuelis – Dievas su mumis, amžinasis Karalius, palikęs mums įsakymą mylėti vienam kitą, kaip Jis mus mylėjo, raginimą būti tokiems tobuliems, kaip Tėvas, jau čia pat. Ar atsiversime širdis perkeičiančiam Jo gailestingumui, ar stengsimės kitais metais „blogį nugalėti gerumu“? Esame laisvi rinktis gyvenimą ar mirtį, palaiminimus ar prakeikimus. Būkime džiugūs dangiškojo Tėvo vaikai.

Pagal M. Jean Frisk, Theo Schmidkonz „Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija“ ir Bible de Jerusalem parengė Jūratė Bieliauskaitė