Suvargusio nusidėjėlio malda – 38-oji psalmė
Atsiverčiame trečiąją atgailos psalmę. Šis atgailautojas – nuo visuomenės ir net nuo paties Dievo atskirtas nusidėjėlis: argi jis sirgtų raupsais (4-11 eilutėse aprašomi šios ligos požymiai, lydimi padažnėjusio širdies pulso ir karštinės), jei būtų doras izraelitas? Tačiau Dievas nebūtų Dievas, jei bijotų susitepti, prisiliesdamas prie tokio varguolio. Kartais įvyksta stebuklas, raupsuotasis išgyja, atneša atnašą kunigams, kad tie paliudytų išgijimą ir žmogus galėtų vėl sugrįžti į bendruomenę, šeimą ir būti laikomas švariu maldai ir santykiui su Viešpačiu.
2 VIEŠPATIE, nebausk manęs įpykęs,
neplak manęs taip įširdęs!
3 Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo
ir tavo rankos smūgiai mane ištiko.
4 Vietos sveikos nėra mano kūne nuo tavo pykčio,
braška mano kaulai, nes nusidėjau.
5 Virš galvos nuodėmių aš apsemtas,
slegia jos mane lyg našta sunkiausia.
Nors ST artimo meilės įsakymas nebuvo taip aiškiai išreikštas kaip Jėzaus evangelijose ir raupsuotieji būdavo be gailesčio išgrūdami už gyvenvietės ribų, vis dėlto, šie nelaimėliai nebuvo visai užmiršti, palikti likimo valiai. Juos skatino ištvermingai melstis, vis iš naujo pateikti Dievui savąją bylą: gal išgirs, gal pasigailės? Ši malda reikalauja pastangų – tai malda sausroje, vienatvėje, dėl išopėjusio kūno kenčiant neapsakomus skausmus. O kur dar Dievo apleistumo jausmas, Jo pykčio patirtis. Visada švelni Viešpaties ranka dabar slegia lyg pamotės prisilietimas. Nuodėmė iškreipia mano supratimą, mano žvilgsnį. Nuodėmė tampa našta, kurios negaliu pakelti...
Tenka pripažinti savo kvailumą. Esu žmogus, apdovanotas protu, suvokiantis savo veiksmų prasmę ir reikšmę; žinau, kad Dievas yra ne tik gailestingas, bet ir teisingas, tai kodėl pats savotiškai prašau tos bausmės nusidėdamas, o paskui skundžiuosi, dejuoju. Tačiau ar visada kančia, liga yra bausmė už nuodėmę? Gal tai – Dievo meilės išraiška savo rinktiniams įrankiams, aukso gryninimas tiglyje, dvasios deimantų šlifavimas? Prieš akis iškyla šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, šv. Faustina, šv. Stanislovas Kostka SJ, galiausiai – besišypsantis Gvido Vainoriaus SJ veidas: „nesuprantu Dievo valios, bet ją priimu...“
6 Mano žaizdos pūliuoja ir dvokia
per manąjį kvailumą.
7 Baisiai sulinkęs ir jėgų netekęs,
slankioju niūrus per visą dieną.
8 Mano strėnos pilnos deginančio skausmo,
vietos sveikos nėra mano kūne.
9 Visiškai sunykęs ir nukamuotas vaitoju,
širdis man iš nerimo plyšta.
Ar aš pajėgčiau tą iškęsti? Skųstis, bet nepriekaištauti Dievui, stoti Jo akivaizdon ir nekaltinti, kad Jis tą leido, neįrodinėti savo nekaltumo? Ar užteks tikėjimo sugrįžti, pulti į Jo glėbį, viliantis, kad Jis nenusigręš nuo dvokiančių ir pūliuojančių mano dvasios žaizdų? Ar užteks nuolankumo peržengti žmogiškąjį faktorių ir kunigo asmenyje matyti ne žmogų, bet antrąjį Kristų, kuris nesmerkia mūsų, bet plauna mūsų žaizdas, gydo, laimina?
10 Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu,
tu girdi mano dejonę.
11 Krūpčioja mano širdis, o jėgos išseko,
akys migla apsitraukė.
Iš paskutinių jėgų, beveik nereginčiomis akimis, iš širdies į širdį – įžūliai nedrąsus šnabždesys, o gal priešingai – lyg liūto riaumojimas atsirišusio nebylio liežuvio šauksmas... Dievas žino, Dievas laukia ir atsiliepia.
12 Mano draugai ir bičiuliai dėl mano žaizdų
laikos atokiai,
net artimieji iš tolo težiūri.
13 Tykantys mano gyvasties spąstus man spendžia,
trokštantys nuskriausti smurtu man grasina
ir visą laiką brandina klastą.
14 O aš – lyg negirdintis kurčius,
kaip nebylys, negalintis žodžio ištarti.
15 Esu lyg žmogus, atsikirsti bejėgis,
apkurtęs ir bežadis.
16 Bet tavimi, VIEŠPATIE, aš pasikliauju,
Viešpatie, mano Dieve, tu man atsiliepsi.
17 Tavęs juk maldauju:
„Neleisk jiems džiūgaut dėl mano nelaimės,
tegu netriumfuoja, kai aš parpulsiu.“
Vienintelė viltis – Viešpats. Tik Jis gali peržengti ribą tarp to, kas švaru ir kas – ne, įsikišti į natūralią įvykių eigą, atitolinti dvasinę ir fizinę mirtį. Jam rūpi mūsų laimė, todėl galime su nuolankia drąsa melsti pagalbos. Jis tikrai atsilieps. Net ant žūties slenksčio atsidūrusį žmogų išgelbės, pažadėdamas: „Dar šiandien su manim būsi rojuje.“ Atsiversti niekada ne vėlu?...
22 Neapleisk manęs, VIEŠPATIE!
Mano Dieve, nuo manęs nesitolink!
23 Skubėk man padėti,
Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!
„Kad ir kokia silpna būtų išpažintis, ji yra geriausias veiksmas, per kurį iš naujo patiriamas Evangelijos gaivumas, jautiesi tartum naujai gimęs. Taip mokomės išsivaduoti iš sąžnės priekaištų, kaip vaikas nupūsti tolyn krintantį rudens lapą. Išpažintyje randame Dievo laimę, tobulo džiaugsmo aušrą“ (br. Roger Schutz). Prisikėlimas artėja!
Pagal Harpers‘s Bible Commentary parengė Jūratė Bieliauskaitė
Psalmės cituojamos pagal Valandų Liturgijos tekstą
(tęsinys kitą savaitę)
