Tremtinio malda nelaimės valandą - 120-oji psalmė

 

Dar vienas žingsnelis arčiau Velykų, į Prisikėlimo džiaugsmą. Kai kam – į pavasarinį atbudimą, nors šią savaitę pavasario kvapus sukaustė šaltis, užklojo purus sniegelis. Pasiilgote pavasario, nusibodo šaltis? Bet raskime progą pasidžiaugti, kad pas mus tik lengvas sniegelis iškrito, o Prancūzijoje – 80 cm storio pusnys...

Atsiverskime dar vieną atgailos psalmę. Joje nekalbama atvirai apie nuodėmę, ji net nepaminėta, tačiau žydų tradicijoje šią psalmę giedodavo pasninko metu penktą ir septintą metų mėnesį (minint Jeruzalės Šventyklos sunaikinimą ir Judo valdytojo nužudymą). Bejėgiškas psalmininko verksmas susipina su rauda dėl Jeruzalės, galima nujausti bendruomeninės atsakomybės ar socialinės nuodėmės patirtį, kuri Dievo malonės dėka neatskiria kenčiančio žmogaus nuo Viešpaties, bet priešingai – Jis pasilenkia iš aukšto dangaus, išvaduoja tautą iš tremties vargų, Jis – vienintelis, kuriuo galima pasitikėti.

² VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą,

ir mano šauksmas tave tepasiekia.

³ Neslėpk nuo manęs savo veido,

širdgėlos dieną atsuk man savo ausį –

išgirsk, kai tavęs šaukiuosi,

skubėki manęs išklausyti.

Tradicinė psalmės įžanga. O kas toliau? Pirmose trijose atgailos psalmėse ligonio (nusidėjėlio) būklė buvo apgailėtina, o šioje vaizdas dar liūdnesnis

⁴ Juk mano dienos nyksta lyg dūmai,

mano kaulai tartum nuodėguliai trupa.

⁵ Kaip žolė mano širdis suvyto ir sudžiūvo,

užmirštu net atsikąst savo duonos.

⁶ Nuo skaudžių mano dejonių

iš manęs beliko tik oda ir kaulai.

Žmoguje kovoja gyvybė ir mirtis, abi tiesiogiai paklūstančios Dievui. Fizinis kūnas – šios kovos laukas. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji kova vyksta ne tiek fiziniame, kiek dvasiniame kūne, kurį Paul Beauchamp knygoje „Dienų ir naktų psalmės“ jį vadina „antruoju, arba simboliniu, kūnu“: „Jis neturi nei paskirų kūno dalių, nei galūnių, štai kodėl jis gali matyti pirmajam netekus akių šviesos, štai kodėl jis eina į priekį, kai pirmasis sustoja“ (p. 69). Būtent šiam dvasinės prigimties kūnui reikia santykio su kitu, meilės ir bendrystės. Liga, kūno negalia, kaip byloja liaudies išmintis, „viena nevaikšto“: ją lydi skurdas, vienatvė, atstūmimas, kaltinimas...

⁷ Esu lyg paukštis tyruos,

tarsi pelėda apleistuos griuvėsiuos.

⁸ Nemiga nukamavo, aimanuoju ir skundžiuosi,

esu lyg vienišas paukštis ant stogo.

⁹ Visą dieną priešai mane užgaulioja,

mano vardas jiems keiksmažodžiu tapo.

Stereotipiniam archainių kultūrų mąstymui būdinga schema: sergi – nusidėjai. Šis mąstymas toks gajus, kad atkeliavo net iki mūsų dienų, XXI-ojo amžiaus, kai ir medicina žymiai daugiau pažengusi, kai ir psichologija, ir psichoterapija, ir mūsų blaivus protas sako, kad nėra ryšio tarp nuodėmės ir ligos, bet vos tik suserga kas vėžiu, tuoj klausia savęs: „Už kokią nuodėmę mane Dievas taip baudžia?“ Gebėjimas suvokti, kad Dievas net iš tokio blogio gali ištraukti gėrį, ateina gerokai vėliau. Kaip ir pasitikėjimas Dievu... Tiek asmeniniame, tiek bendruomenės lygmenyje.

¹³ O tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji,

per kartų kartas minės tavo vardą.

¹⁴ Pakilsi tu ir būsi gailestingas Zionui,

nes metas jo pasigailėti, –

skirtasis laikas jau atėjo.

Tremtis negali būti amžina, Viešpatie. Tad pakilk, nutiesk kelią per dykumą ir parvesk savo tautą... iš tremties, iš vergavimo nuodėmei, vartotojiškumui, reklamai, kūno kultui, astrologijos stabui. Mums, kaip ir Jėzaus laikų žydams, reikia stebuklų. Reikia kažko tvirto ir tikro, kad žemė neslystų iš po kojų, kai nepataikome į tikslą, kai iš puikybės suklystame, kai, atsiskyrę nuo Tavęs, išeikvojame savo lobį ir iš savo nežinojimo net nevadiname to nuodėme.

²⁶ Kadaise tu padėjai pamatus žemei,

ir dangūs – tavo rankų darbas.

²⁷ Jie praeis, o tu pasiliksi;

susidėvės jie tartum drabužiai.

Kaip apdarą juos mainai, ir jie atsimaino.

²⁸ O tu – vis tas pats tebebūsi,

ir galo nebus tavo metams.

²⁹ Tavo tarnų vaikai gyvens saugiai,

tavo Artume jų palikuoniai bus stiprūs.

Ištikima Dievo amžinoji meilė kūrinijai, žydų tautai ir visai žmonijai išsiskleidė Jėzaus įsikūnijimu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Mes nežinome, kada susidėvės mūsų kūnas, kada saulė paskleis paskutinį šviesos blyksnį, „dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt 3, 10). Tačiau turime viltį Dieve, kad Jis visa padarys nauja, pasitikime Jo gailestingumu, kad Jis suteiks laiko atsiversti ir su meile priimti ne vien tikėjimo brolius ir seseris, bet ir kitą – kitokį. Gavėnia ir Prisikėlimo laukimas – ypač tinkamas tam metas. Gailestingumo praktikoje subręsta maldos ir pasninko vaisiai; jei tik prašome, bet neduodame, mūsų dorybės gali supūti iš vidaus. Prasmingo ir gailestingo Gavėnios džiaugsmo!

Pagal Harpers‘s Bible Commentary parengė Jūratė Bieliauskaitė

Psalmės cituojamos pagal Valandų Liturgijos tekstą

(tęsinys kitą savaitę)