Marija Baltuškaitė. Baltas hiacintas Gvidui

(arba laiškas mums visiems)

Gvidai, pirmą kartą tave pamačiau 1997 m. direktoriaus t. Gintaro Vitkaus, SJ, kabinete. Jis paprašė tave pagloboti ir priimti į II A klasę. Buvo praėję metai, kai per išvyką Kauno mariose paskendo penki mūsų gimnazistai. Tu tą žinią išgirdai per radiją ir panorai čia mokytis. Sunkūs buvo tie metai, mes kartu švęsdavome žuvusiųjų gimtadienius, lankydavome žuvusiųjų kapus. Jau tada tave traukė gelmės, galėjai atjausti kito žmogaus skausmą. Tave močiutė Rūta pasakojo, kad jau vaikystėje žaidei kunigą, sukarpęs kažkokį mamos audeklą sau „pasiūdinai“ kunigo „arnotą“, o ketveriais metais jaunesniam broliui Dovydui „kamžą“, šiam tekusios zakristijono pareigas. Kai baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją 2000 metais, išvažiavai į jėzuitų naujokyną Šiauliuose. Praėjo dvylika metų, per tą laiką vienas kitam laiškų nerašėm. Atrodė, kad svarbiausia apie tave iš brolių jėzuitų žinau, tu retkarčiais atvažiuoji. Be to, 2008 metais grįžai į savo gimnaziją padėti sielovados darbams, dėstei tikybą. Tai buvo palaimos metai mums visiems. Kiekvienas, kuriam reikėjo pagalbos ar užuojautos, galėjo to tikėtis iš tavęs. Aš prisimenu, kaip po sunkios nakties „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės palatoje ryte prie lovos išvydau tave.

O dabar sėdėdama Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, prie tavo palaikų urnelės, rašau tau šį laišką, o gal ne tau, gal mums visiems, kurie tave mylėjo ir mylime, visiems tiems, kurie, kaip ir tu, trokštame didelių dalykų gyvenime. Žinau, kad ne tik artimiesiems, bet ir tavo broliams jėzuitams skaudus klausimas - kodėl Viešpats taip anksti pasišaukia vienus tauriausių savo bendražygių, juk „pjūtis didelė, o darbininkų maža“.

Tu priešmirtiniame laiške 2011 11 broliams jėzuitams į Lietuvą iš Čikagos rašei: „Vis galvoju, kad neteisinga būtų dabar numirti, nes taip norėčiau atiduoti Jėzaus Draugijai nors dalį to, ką ji man per šiuos vienuolika metų padovanojo, bet vėliau grįžo tam tikra viltis. Supratau, kad ne pasiekimuose ir ne darbuose slypi esmė. Esu laimingas jėzuitas ir nieko nekeisčiau savo gyvenime“.

O gal iš tiesų čia yra dalis atsakymo į šį skaudų klausimą – laimė būti žemėje, nors ir trumpai, bet būti laimingam meilės ryšyje su Dievu ir žmonėmis.

Antras klausimas, į kurį vis nerandu atsakymo, kodėl kai kurie žmonės apdovanojami nepaprastu dorumu ir gerumu jau nuo mažens, o kiti ne. Gvido močiutė Rūta, apie kurią jis po literatūros pamokų sakydavo, kad V. Mačernio Žemaitijos „Vizijų“ senolė – tai jo močiutė, šiandien prie savo vaikaičio urnelės man papasakojo, kaip būdamas keturiolikos metų Gvidas sugebėjo priešintis blogiui: atvažiavę keli bendraamžiai draugai pasikvietę Gvidą nuvažiuoti prie upės Jūros, po keliolikos minučių jis grįžo, pastatė dviratį ir pasakė močiutei: „Mano vieta ne ten“. Pasirodo, pakvietusieji išvykon vežėsi cigarečių ir alaus. Senolė sakė, kad nuo pat ankstyvos vaikystės anūkėliams aiškino, kas yra gerai ir kas yra blogai gyvenime. Ak, tas šventas ir teisingas seno ir jauno ryšys... Ak, ta šventa gyvybės ir tiesos jėga, plūstanti iš mūsų senolių ir mamų meilės į mūsų kraują... Sėdėjom bažnyčios suole, laikiau delne močiutės ranką, o ji taip gražiai žemaičiuodama pasakojo, kad Gvidelis su broliu Dovydu nė karto nėra jos įskaudinę ar nepaklausę. Paskutinį kartą prieš mirtį paskambinęs iš ligoninės Čikagoje ir verkęs, verkęs, verkęs... Matyt, jau aiškiai juto, kad brangios Lietuvos, Rietavo erdvių ir savo Jūros gyvas nebepamatys...

O mylėjo jį ir meldėsi ne tik Lietuva... Kiek meilės ir gerumo jis patyrė iš Čikagos jėzuitų bei vietos lietuvių. Savo draugo vietnamiečio jėzuito Vincento, kuris jo slaugyti atskrido net iš Kanados, brolio Dovydo ir mamos Laimos, kuri, savo kančias jau atkentėjusi, nuo sūnaus nesitraukdama dieną naktį jį slaugė. Retas žmogus prieš mirtį iš artimų ir tolimų žmonių patiria tiek meilės. Gvidas tai patyrė. Jis buvo toks jautrus ir nesavanaudiškas, kad kituose uždegdavo dėkingumo ir meilės ugnį. 2010 atlikęs rekolekcijas, per kurias apsisprendė už kunigo pašaukimą, laiške provincijolui rašė, kad labai aiškiai priėmė žmonių, mamos ir tėtės, davusių jam gyvybę, meilę. Dabar turįs tris širdis: mamos, tėtės ir Jėzaus.  Tai viena iš didžiausių pamokų, kurias jis paliko mums. Gyventi mylint, mirti mylimam. Tos tiesos akivaizdoje galima apmalšinti mirties sukeltą skausmą. Klausydami Gvido, kuris mums parašė, kad supratęs, jog „ne pasiekimuose ir darbuose glūdi esmė“. Tai gal ji glūdi ir ne gyvenimo ilgyje? Antrą pamoką, kurią įskaitome jo gyvenime, mirties patale pavadinta svarbiausiu projektu – „kalbėtis nuolatos su Jėzumi ir ieškoti Jo veido“. Ir trečioji, kurią paliko Gvido mirtis, - tai liudijimas būsimiems kunigams subrandinti pašaukimą, o tapusiais jais išsaugoti jį ir duoti gražių vaisių iš jau turimo.

Šįvakar, Gvidai, tavo laidotuvių išvakarėse, prie tavo palaikų bažnyčioje meldėsi būrelis Kauno kunigų seminarijos klierikų. Ne per didžiausias. Žiūrėdama į juos Gvido bendraklasė Nerija, dabar mūsų gimnazijos mokytoja, sušnabždėjo man į ausį: „Auklėtoja, kodėl Gvidui Viešpats neleido tapti kunigu, juk nuo vaikystės svajojo juo tapti, o kunigų Lietuvoje taip trūksta?“ Tada bažnyčioje nežinojau ką atsakyti Nerijai, o tau, Gvidai, bandysiu ištarti, kas vos vos sušvito mano sąmonės ekrane: gal tai, kad per tokias kančias tu fiziškai negalėjai pasiekti savo svajones, uždegs pašaukimo auka kitus žmones ir jie ateis tavęs pavaduoti. Juk, Gvidai, per literatūros istorijos pamokas mokėmės, kad lietuviai, ypač žemaičiai, moka aukotis kritiniais momentais. O jeigu neateis?.. Skaitau guodžiančias eilutes iš 2008 metų tavo straipsnio „Tikrasis žmogaus pašaukimas“: „Ne retai šiandien išgirsi, kad Bažnyčia mažėja, jog trūksta pašaukimų ir t.t. Taip, padėtis yra sudėtinga, bet svarbu prisiminti, kad Viešpaties logika dažnai neatitinka žmogiškosios logikos. Galbūt mes, nors ir mažuma, esame pašaukti kovoti ir laimėti? Tačiau turime būti atsargūs ir prisiminti, jog kova laimima tik todėl, kad Viešpats už mus kovojo. Jis, o ne mes, laimi...“

Kai tavo kursą Romoje šiemet balandžio 10 šventino į diakonus, tu jau gulėjai priešmirtinėje agonijoje. Kitąmet tavo bendrakursiai taps kunigais. O tu, Gvidai? Liko nebaigtas filosofo doktorato darbas. Tave taip domino antropologija, Dievo ir žmogaus ryšys.

Tavo iškankinto kūno dulkelės ilsėsis Kauno Petrašiūnų kapinėse, ir aš kaskart eidama prie savo tėvelių kapo sustosiu prie tavojo... Beveik kaip klasėje prie tavo suolo, kuriame susodintas su vienu nenuorama turėjai kankintis.

O tavo siela, Gvidai? Žinok, mes prašysim Dievą tavo beatifikacijos, tu, ko gero, apie tai nesvajojai, bet elgeisi kilniai ir šventai, tai ir pelnysi tai, ko esi vertas. Nuolat palaikysime ryšį amžinybėje, juk svarbiausias tavo gyvenimo tikslas ir buvo pasirūpinti kitais, kad jie amžinybėje susitikti tavo Didžiąją Meilę – Jėzų Kristų. Tu turėsi mums padėti tęsti tavo darbus, įgyvendinti svajones ir laiminsi mus.

Kai tavo palaikai iš Čikagos buvo parskraidinti į Lietuvą visas tris dienas skausmingai nešiojausi šį laišką mintyse dar neparašytą, ant stalelio kvepėjo, o kvepėjo baltas hiacintas, kviesdamas nurimti ir rašyti. Gvidai, kodėl tokie mums artimi šventieji, kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė ir šv. Kazimieras, siejami su gėlėmis. Teresėlė - su rožių žiedlapių lietumi, šv. Kazimieras – su balta lelija. Ar dėlto, kad labai mylėjo žmones, ieškojo būdų jiems padėti ir buvo išskirtinio tyrumo?

Tau, Gvidai, atnešiu baltų hiacintų. Dabar tai bus mano mylimiausios gėlelės.

Tavo auklėtoja Marija Baltuškaitė, Kauno jėzuitų gimnazija

2012 04 30

Paimta iš Bernardinai.lt