Kas mes iš tikrųjų esame

2011 01 29

Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? /1Kor 1, 26/

Daugelis žmonių gyvena labai nuvertindami save. Jie turi labai prastą savivaizdį. Jie pamiršta, kas juos sukūrė. Įvairios nesėkmės, netektys, klaidos sugadina mūsų teisingą įvaizdį apie save. Visa tai slepia, kas mes iš tikrųjų esame. Todėl yra svarbu palaikyti teisingą požiūrį į save. Kai pamirštame tai, kas esame, ką Dievas mums davė, tuomet įžeidžiame savo Kūrėją, Dangiškąjį Tėvą.

Nesame sukurti kaip vidutinybės, kopijos, menkaverčiai kūriniai. Mes savo dvasioje esame nugalėtojai. Dievas mus sutvėrė pagal savo paveikslą ir įkvėpė savo gyvybę. Turime dievišką kilmę, prigimtį. Turime visa tai, ko reikia tam, kad nugalėtume visas piktojo kliūtis ir džiaugtumės gyvenimu. Kad gyventume nugalėtojo gyvenimą, turime nuolat prisiminti, kas esame. Per Kristų esame Dangaus Tėvo Aukščiausiojo Dievo sūnūs ir dukros. Mūsų gyslomis teka Dievo Sūnaus mirties nugalėtojo kraujas. Nesame, kaip visi. Mūsų krikštas, mūsų tikėjimas ir Jėzaus gyvenimas mumyse padaro mus ypatingais. Prisiminkime ir parodykime tai savo žodžiais ir darbais.

Pažiūrėkime į grynaveislius žirgus, kurie yra daugelio lentynių nugalėtojai. Jie karta po kartos perduoda nugalėtojo kraują. Nors ir gimsta mažas, nelabai gražus, niekas nesako, kad jo kojos trumpos, nestiprios. Juk svarbiausia yra tai, kad jo gyslomis teka nugalėtojo kraujas. Taip ir mes turėtume žvelgti į save. Turėdami silpnybių, trūkumų, netobulą veido ir kūno formą, galime būti labai talentingi, labai protingi, išmintigi, kūrybingi. Pagal dievišką kraują, esame nugalėtojai. Nors kiti to ir nemato dabar, bet mūsų sugebėjimai ir stiprybė slypi viduje. Ir nesvarbu, kaip dabar mes atrodome, kokius turime įpročius, su kokiomis silpnybėmis kovojame. Svarbiausia tai, kas mus sukūrė.

Viena nedidelė šeima nusipirko naują automobilį. Tėvelis vežiojo savo vaikus ir žmoną po miestą, o jie džiaugėsi šiuo gražiu pirkiniu. Tėvelis labai didžiavosi nauja mašina. Tą vakarą jis žiūrėjo televizijos laidą, kuriosmetu būvo rodomas tos pačios markės automobilio reklama. Ji pritraukė tėvo žvilgsnį, nes jis buvo ką tik pirkęs mašiną. Reklama rodė mašinos privalumus, apie variklį, galingumą, vidaus apdailą. Ir kuo ilgiau žiūrėjo tą reklamą, tuo liūdnesnis jis darėsi. Jis suprato, kad padarė didelę klaidą, pirkdamas tą automobilį. Tas, kurį reklamavo, buvo žymiai geresnis, gražesnis, prabangesnis, galingesnis, nei jo pirktas. Jis buvo visiškai nepatenkintas savo pikiniu. Bet reklamos pabaigoje, filmavimo kamera pasisuko taip, kad jis pamatė tos mašina modelį. Ji buvo lygiai tokia pati, kurią jis nusipirko šiandien. Taigi, jo mašina turėjo visus privalumus, kurių jis nematė ir nežinojo. Jis nesuprato visų privalumų tol, kol kažkas jam nepaaiškino. Jis nebuvo atradęs, kokią gerą mašiną jis turi garaže.

Aš šiandien dar kartą noriu jums priminti, kad kiekvienas iš mūsų turime kažką vertingo savyje, ypatingai vertingo. Mes esame Dievo šedevrai. Nėra tokio paties žmogaus pasaulyje kaip mes. Bet mes dažnai save vertiname prastai, jaučiamės netinkami, netalentingi, negražūs. Galbūt turime negalių, esame padarę klaidų. Bet mūsų klaidos nekeičia mūsų dieviškos prigimties. Dievas nedaro klaidų, kai jis kuria kiekviena žmogų. Todėl turime save matyti stiprų, atpirktą, energingą, kupiną galimybių. Žmonės gali atkalbinėti mus sakydami, kad mes negalime pasiekti savo tikslo, kad neturime reikiamų duomenų. Bet jų nuomonė nekeičia to, ką Dievas į mus įdėjo. Kiti žmonės negali sukurti mums gyvenimo kelio. Jei žmonės mus palieka, atstumia, Dievas mus priima. Neleiskime sugriauti savo gero įvaizdžio savo mintyse. Niekas negali mums liepti jaustis žemesniu, prastesniu, nevertingu, jei mes to neleisime. Net jei jie mus įžeidinės, o mes nepriimsime to, mes matysime savo tokius, kokius mus mato Dievas. Kas mums svarbiau, ką kiti apie mus mano, ar ką Dievas?

Nuolat kartokime: „Esu tobulai sukurtas. Esu viskuo aprūpintas. Manyje dieviška prigimtis. Esu vertingas ir galingas.“ Mes esame pakviesti nugalėti. Jei liksime priklausomi nuo aplinkybių, mes tikrai pralaimėsite kiekvieną kovą. Su Dievu viska yra įmanoma.

Esu skaitęs pasakojimą apie penkiolikmetį berniuką. Tai buvo labai senai. Jis mokėsi neblogai mokykloje, bet mokytoja jam pasakė, kad jis tikriausiai nebaigs mokyklos. Ji pasiūlė jam pereiti į profesinio rengimo mokyklą ir mokytis kokio nors amato. Galbūt ji buvo teisi, bet ji nematė, ką Dievas įdėjo į tą berniuką. Dievas nenori, kad mes mestume, paliktume, pralaimėtume. Berniukas neturėjo nieko kas jam galėtų patarti, todėl jis paklausė mokytojos. Septyniolika metų jis dirbo šen bei ten, niekada niekur nesijausdamas laimingu. Kad ir kaip jis bandė kažką sukurti gyvenime, jam vis skambėdavo žodžiai: „Tu nesi pakankamai talentingas, tu nieko nepasieksi“. Jis leido tiems žodžiams įsišaknyti jo mintyse ir jį užvaldyti. Jo galvoje buvo sukurtas žemas savęs įvaizdis. Jis nežinojo, kad jis kurioje nors srityje gali būti nugalėtoju. Jis net negalvojo, kad turi Visagalio Viešpaties Visatos Valdovo prigimtį. Jis laikė save netalentingu, nesugebančiu. Kartą jis ieškojo darbo didelėje įmonėje. Parašė prašymą žemoms pareigoms užimti. Bet įmonė tikrindavo kiekvieno darbuotojo IQ (intelekto koeficientą). Jis atliko tą testą. Jo rezultatai buvo aukštesni, nei kitų tos įmonės specialistų. Tas testas rodė, kad jis yra genijaus lygio. Jis buvo ypatingai sumanus, gabus ir išradingas. Bet net septyniolika metų jis leido tiems mokytojos žodžiams jį valdyti. Jis tikėjo, kad jis yra vidutinybė. Tą dieną jis suprato esąs neeilinis. Jis pradėjo gyventi kaip genijus. Pradėjo rašyti knygas, išrado daug naujovių, kurios šiandien patentuotos. Jis valdo savo didelę inovacijų kompaniją. Jis tapo sėkmingu. Viskas pasikeitė, kai jis suprato, kas jis yra.

Galbūt jūs kaip ir aš, neturite genijaus intelekto, bet turite viską, ko reikia pilnavertiškam ir laimingam gyvenimui. Turime talentą, kūrybingumą, tinkamą išvaizdą, stiprią asmenybę. Šventajame Rašte nesakoma, kad Dievas padarys tai vieną dieną. Ten nesakoma, kad vieną dieną mes turėsime talentą, kad vieną dieną mes turėsime daugiau galimybių, kad vieną dieną turėsime daugiau išminties. Visa tai jau yra mumyse. Jei kas nors bandys mus apkalbėti, žeminti, niekinti, prisiminkime, kad Dievo žodis yra aukščiau žmonių. Mes turime nugalėtojo kraują. Nebeklausykime to, ką kiti sako. Įsiklausykime ką Dievas mums sako. Net jei kartais nesijaučiame Dievo globojami, stiprūs, nereiškia, kad neturime dieviškos galios. Jei nesijaučiame nugalėtoju, jei turime daug problemų, turime sau kartoti: „Nesu vidutinis,eilinis. Esu nugalėtojas, nesu pralaimėtojas.“ Jei tai kartosime, pastebėsime, kas esame iš tikųjų. Kai jaučiamės bejėgiai ir nevertingi, kartokime: „Aš žinau, kas aš esu.“ Jei laikysime save čempionais, tuomet tapsime stipresni, išmintingesni, drąsesni. Tapsime tuo, kuo tikime. Vis daugiau menkavertiškumo nukris nuo mūsų minčių. Vis labiau pastebėsime tai, ką Dievas yra mums davęs. Jis mus ves į dar didesnes pergales, kurias jis yra mums parengęs.

Rytis Gurkšnys SJ