Siekime tobulumo

2011 02 20

Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. /Mt 5, 48/

Šiandien sutinkame nemažai nusivylusių ir kenčiančių žmonių, kurie mano, kad jau pasiekė savo gyvenime aukščiausią pakopą. Jie mano, jog jau pasiekė savo žmogiškųjų galimybių ribas ir nebemato naujų kelių, kuriais jie galėtų eiti ir siekti daugiau, gyventi pagal didesnę viziją. Jie skundžiasi, jog jiems gyvenime nepavyko nuveikti nieko ypatingo, nieko prasmingo, nieko nuostabaus. Dažnai jie yra įsitikinę, kad negali būti sėkmingi, turtingi ir laimingi. Ir jie yra teisūs, nes gyvenime gali kas nors pasikeisti tik tada, kai siekiama didingesnių dalykų, kai turime didesnę viziją, kai atsikratome kitų mums siūlomo vidutiniško mąstymo, kai siekiame peržengti savo susikurtas ribas.

Vienoje pradinėje mokykloje mokytoja paprašė, kad mokiniai nupieštų savo svajonę. Tame piešinyje jie turėjo pavaizduoti tai, kokie jie norėjo būti ir ką svajoja daryti užaugę. Vienas mokinys savo piešinyje pavaizdavo save šalia didžiulės arklių ganyklos, kurioje jis nupiešė šimtą arklių. Pažvelgusi į jo darbą, mokytoja įvertino jį nepatenkinamu pažymiu ir pasakė: „Tavo piešinį įvertinau nepatenkinamai, nes tai nerealistiška svajonė. Tu tikrai niekada neturėsi šimto arklių, nes tavo tėvai yra neturtingi žmonės, tu pats neturi jokių talentų ir tau nesiseka moksle. Siūlau tau nupiešti kitą savo svajonę, kuria būtų įmanoma patikėti“. Mokinys truputį pamąstęs atsakė: „Gal jūs, mokytoja, pasilikite prie šio neigiamo įvertinimo, o aš pasiliksiu savo svajonę“. Šiandien šis vaikas yra turtingas trisdešimties metų vyras, turintis savo ganyklose daugiau negu du šimtus arklių, kuriuos jis treniruoja šiuolaikiniais metodais. Be to, kasmet jis veda mokymus keliems šimtams savo kolegų, taip pat auginantiems arklius.

Sėkmingi žmonės savo pavyzdžiu mums primena, kad neleistume sau susitaikyti su mus supančių žmonių vidutiniškumu, bet kad gyventume pagal dideles svajones, siektume aukštų tikslų, sektume didesne vizija. JAV prezidentas Johnas Kennnedy daugelį metų turėjo tais laikais juokingą viziją – nusiųsti žmogų į mėnulį. Vienas iš drąsiausių žmogaus teisių gynėjų Martinas Lutheris Kingas tikėjo tuomet neįgyvendinama svajone, kad visų rasių vaikai galėtų žaisti kartu. Prieš daugelį metų kompiuterių programinės įrangos gamintojas Billas Gatesas turėjo neįtikėtiną viziją, kad kiekvienuose namuose būtų kompiuteris ir internetas. Galime tęsti šį sėkmingų asmenybių sąrašą, kuris parodo, kaip svarbu turėti dideles svajones ir jomis nuolat gyventi. Daugelis bandys mus atkalbėti, kritikuoti ir atimti drąsą. Neturėtume leisti, kad jie vogtų mūsų svajones. Turėtume pasitraukti nuo tokių, kurie savyje nešiojasi pralaimėtojo mąstymą. Stenkimės būti arčiau tų žmonių, kurie net ir sunkiai kovodami su negalia, ligomis, nesėkmėmis, praradimais ar priklausomybėmis, gyvena nugalėtojo dvasia. Mokykimės iš šių žmonių ir semkimės iš jų drąsos bei ištvermės.

Jeigu norime gyvenime nuveikti daugiau, pasiekti išliekančių rezultatų, atlikti prasmingų tarnavimo darbų, atrasti dvasinę ramybę, turime kasdien gyventi pagal didesnę viziją ir tikėti ja. Turime kiekvieną dieną maldoje kartoti: „Dieve, dėkoju, kad mane pakvietei į šį pasaulį ir laimini mane. Žinau, kad tau nėra negalimų dalykų. Todėl tikiu, kad mano sveikata pasitaisys, kad mano verslas bus pelningas, kad mano šeima susitaikys, kad surasiu geresnį darbą, kad išsikapstysiu iš skolų, kad atsikratysiu žalingos priklausomybės, kad susirasiu mylimą ir mylintį žmogų“. Šis tikėjimas ir ši vizija turėtų atsispindėti kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje, kiekvienoje maldoje, kiekvienoje mintyje, kiekviename žodyje, kiekviename darbe.

Po kiekvienos nesėkmės, klaidos ar praradimo visi patiriame gundymų pulti į nusivylimą, pasirinkti lengvesnį kelią, susitaikyti su vidutiniška padėtimi, prarandame drąsą, pasiduodame depresijai ir manome, kad jau niekas negali pasikeisti. Manome, kad niekada nebeturėsime geresnės sveikatos, kad mūsų šeima nebesusitaikys, kad mano sutuoktinis nebus labiau mylintis, kad aš nerasiu geresnio darbo, kad neturėsiu daugiau ramybės ir džiaugsmo gyvenime. Dažnai susitaikome su bloga padėtimi, su visomis negaliomis, priklausomybėmis, silpnybėmis ir vienatve. Visa tai taip stipriai mus prislegia, kad nebematome vilties, nebesistengiame keltis, nebegirdime Jėzaus kvietimo siekti tobulumo.

Kai mąstome vien tik apie savo klaidas, praradimus, problemas, neleidžiame Dievui paliesti mūsų širdžių, neleidžiame keisti mūsų santykių, neleidžiame jam spręsti mūsų gyvenimo problemų. Iš Šv. Rašto žinome, jog Dievas kviečia mus siekti tobulumo. Jis nori suteikti išminties, geresnių idėjų, kūrybingumo, drąsos ir daugybę kitų malonių. Kiekvieną sunkią akimirką jis nenori, kad vargtume, kentėtume, liūdėtume ir pasiliktume neviltyje. Kad ir kokios sunkios būtų gyvenimo kliūtys, jis nori, jog džiaugtumėmės, ir mūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tačiau gerbdamas mūsų laisvą apsisprendimą, jis laukia, kol atsikratysime pralaimėtojo mąstymo, vengsime susitaikymo su sunkumais ir paliksime vidutiniškus siekius. Jis laukia, kol turėsime didesnę viziją, nes jis gali keisti mūsų gyvenimus tik tada, kai mes jam atsiveriame, turėdami kilnesnių bei didesnių siekių.

Net ir tuos, kurie yra laimingi, daug pasiekę karjeroje ir pašventę savo gyvenimus tarnauti kitiems, Dievas kviečia gyventi pagal dar didesnę viziją. Jis visada stengiasi mus pakelti pareigose, stiprinti mūsų šeimos santykius, išvaduoti nuo įvairių priklausomybių, dovanoti sveikatą, turtą, naujas galimybes tarnavimui ir sielos ramybę. Jis visa tai nori duoti, kad dar labiau galėtume dalytis su kitais ir dar labiau padėti vargstantiems, nuliūdusiems ir vienišiems atrasti jiems dovanojamą begalinę meilę ir neribotą viltį.

Rytis Gurkšnys SJ