Šviesos vaikai

2011 04 03

Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. /Ef 5, 8/

Norėčiau šiandien pakalbėti apie mumyse slypinčią šviesą. Per daug žmonių mano, kad daug tamsos jų gyvenime. Jie nemato šviesos savyje ir jie nemyli savęs. Jie mano, kad jie netalentingi. Jie mano, kad jų charakteris yra blogas. Jie mąsto, kad jų nosis per didelė. Jie mąsto, kad daro labai daug klaidų. Jų mintyse nuolat sukasi tas pats įrašas: „Esu nepatrauklus, esu lėtas, esu per storas, esu nesumanus, nekūrybingas.“ Jie mato, kas gera kituose. Bet jie nepastebi gerumo savyje. Jie stebi tai, kas gera kitų šeimose, organizacijose. Jie niekada nesidžiaugia savo asmeniniais laimėjimais. Toks nusiteikimas sukelia daug problemų jų gyvenime. Sakoma: „Jei nemyli savęs, nesugebėsi mylėti tinkamai kito žmogaus. Jei nematysi šviesos savyje, negalėsi jos dalinti kitiems.“

Visi turime silpnybių, negalių, trūkumų. Tačiau Dievas nesukūrė mūsų tam, kad per gyvenimą eitume vien tik kritikuodami save, vien tik matydami tamsą, nuodėmes, blogį savyje. Mūsų nuomonė apie save daro labai stiprią įtaką mūsų santykiams, mūsų veiklai, mūsų galimybėms, mūsų laimėjimams ir nesėkmėms. Sakome: „Esu netalentingas, nekūrybingas, nesėkmingas, silpnas.“ Pamažu ir tampame tokiais. Daugelio dalykų gyvenime negalime pakeisti. Tačiau tampame tuo, apie ką nuolat mąstome. Mūsų mintys turi galią. Jos tampa tikrove. Savo mintimis mes siunčiame tam tikras žinutes kitiems. Tikrai negalime nuslėpti to, apie ką dažniausiai mąstome.

Neseniai sutikau vieną moterį, kuri man neatrodė labai graži. Ji neturėjo išorinio grožio dovanos. Tačiau viduje ji buvo labai tvirta. Ji turėjo daug pasitikėjimo savimi. Ji žinojo, kad ji buvo sukurta pagal Dievo atvaizdą. Ji žinojo, kad ji apdovanota dievišku orumu ir tikėjimu. Ji atrodė kaip daugelis moterų. Tačiau jos dvasia buvo ypatinga. Ji viduje jautėsi kaip karalienė. Jos elgsena ir eisena atspindėjo kilmingųjų asmenybių bruožus. Ji šypsojosi kaip konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoja. Ji ėjo tartum ji eitų madų demonstravimo takeliu. Ji pirko padėvėtus drabužius. Ji juos nešiojo tartum jie būtų naujausio modelio. Ji spinduliavo neįtikėtina šviesa. Mano akyse ji buvo patraukli, išmintinga, tvirta, nes ji žinojo, kad ji yra Aukščiausiojo Dievo vaikas. Tai kas slypėjo viduje, buvo aiškiai matoma ir jos elgsenoje, eisenoje ir laikysenoje. Ji turėjo teisingą nuomonę apie save. Tai suteikė jai stiprybės, drąsos ir nepaprasto grožio.

Žmonės dažnai mus mato taip, kaip mes save matom. Jie priima mus taip, kaip mes patys save priimame. Jei matome save talentingais, stipriais, drąsiais, kiti mato dar daugiau šių savybių mūsų gyvenime. Jei matome savyje nepatrauklumą, silpnybes, nesumanumą, kiti irgi įžvelgia daugiau viso to blogio mumyse. Slapta mes siunčiame šią informaciją kitiems. Kai kuriems iš mūsų reikia baigti kaltinti save dėl padarytų klaidų. Kai kurie turėtume nebekritikuoti savo išvaizdos, savo inteletualinių sugebėjimų. Kai kuriems reikia nustoti lyginti save su kitais. Kai kuriems reikia pradėti mylėti save. Turime pradėti vertinti save kaip Dievo sukurtą šedevrą. Tuomet pradėsime siųsti teisingas žinutes apie tai, kas esame. Tuomet atsivers užsidarę durys, pastebėsime daugiau galimybių veiklai, ateis nauji draugai, Viešpats išlies dar gausesnių malonių.

Kai izraelitai priėjo Pažadėtąją žemę, pasiuntė žvalgus. Žvalgai sakė: „Tenai mes matėme tikrus milžinus; o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme /Sk 13, 33/.“ Žvalgai jautėsi, kaip žiogai. Jie mąstė, kaip žiogeliai. Tai buvo jų požiūris, jų nusiteikimas, jų nuomonė apie save. Izraelitai tuomet nedrįso įeiti į kraštą, nes jie vadovavosi klaidinga nuomone apie save. Jie būtų užėmę kraštą, jei būtų laikęsi teisingos nuomonės apie save. Teisingą mąstyseną apie tautą parodo Kalebo žodžiai. Jis sakė: „Kilkime tučtuojau ir užimkime jį, nes mes tikrai galime juos nugalėti.“ Taigi, problema buvo ne išorėje, bet viduje. Klaidinga nuomonė apie save nulėmė izraelitų pralaimėjimą.

Vienas žmogus gyveno nedideliame miestelyje ir augino aviganių rūšies šunį. Šuo buvo tikrai gražus, stiprus, vikrus, išmintingas. Kai jo šeimininkas važiuodavo dviračiu, šuo bėgdavo šalia. Šeimininkas didžiavosi savo šunimi. Jis manė, kad jo aviganis galėtų kovoti net su tigru. Bet vieną dieną juos, judančius gatve, pastebėjo mažas piktas šuniukas, kuris gulėjo šalia vieno namo. Jis pradėjo bėgti link to aviganio dideliu greičiu, savo plonu balseliu piktai lodamas. Šeimininkas galvojo: „Tu mažyli, saugokis. Žiūrėk, ką tu rengiesi pulti? Argi nematai, kad tas aviganis gali viena letena nutrenkti tave į šalį?“ Tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas. Kai tas šuniukas dešimties metrų atstumu priartėjo prie aviganio, didysis šuo sustingo, nuleido galvą, rodydamas, kad tikrai labai išsigando mažylio. Be to, jis atsigulė ant nugaros, visiškai pasiduodamas. Šeimininkas mąstė, kur dingo jo šuns kovingoji prigimtis. Tas mažylis atrodė silpnas išorėje. Tačiau viduje jis buvo stiprus, galingas ir drąsus. Jo pasitikėjimas savimi ir savo galiomis buvo labai aukštas. Kas buvo jo viduje, pasirodė labai aiškiai ir išorėje.

Ar mes savo tikėjime esame panašūs į tą mažą šuniuką? Ar mes mąstome, kad esame tvirti, stiprūs, drąsūs? Ar matome tai, kas gera mumyse? Ar mes nuolat prisimename, kad turime dieviškąją nugalėtojo prigimtį? Ar gyvename, kaip šviesos vaikai? Labai gaila, kad šiandien tarp tikinčiųjų yra daug žiogelių mąstyseną turinčių žmonių. Daugelis mąsto, kad yra silpni, neišmintingi, nekūrybingi, netvarkingi. Tas vidinis balsas daro labai stiprią įtaką ir išorėje. Gal ir neturime tam tikrų talentų, išvaizdos, išsilavinimo, patirtes, pinigų, pažinčių. Visa tai, nesvarbu . Gal padarėme daug klaidų, nuodėmių, neteisingų pasirinkimų. Nusikratykime visą nusivylimą, liūdesį, baimes, nerimą. Galime būti nugalėtojais, jei nuolat prisiminsime, kad turime Visatos kūrėjo dovanotą gyvybę. Jis sukūrė mus gyvenimo kūrėjais. Nešiojamės jo dieviškąsias didingumo sėklas. Prisiminkime, kad nesame žiogeliai. Kartokime: „Esu Dievo brangiausias kūrinys. Esu talentingas. Esu gausiai apdovanotas. Viską galiu tame, kuris mane stiprina. Jis dovanojo man gyvenimą. Jis veda mane į pergales.“ Esame Visagalio mylinčio Dievo vaikai. Būkime savimi. Gyvenkime kaip šviesos vaikai. Gyvenkime kaip nugalėtojai.

Rytis Gurkšnys SJ