Gyvenimą dovanojantis tikėjimas

2011 05 01

„...kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. /Jn 20, 31/

Kiekvienu sunkmečiu, kai nematome ir nejaučiame Dievo artumo ir jo veikimo, jis pasilieka su mumis ir dovanoja mums gyvenimą. Tuomet turime tvirtai ir drąsiai eiti ir kovoti, žinodami, kad esame Visatos valdovo nuostabiai sukurti. Turime kartoti: „Dievas darbuojasi mano gyvenime, nors ir nematau jokio pasikeitimo... Mano sūnus nutolęs nuo Bažnyčios. Tačiau žinau, kad mano šeima tarnaus Viešpačiui... Mano finansai nedidėja. Tačiau žinau, kad Dievas reikiamu laiku pakeis viską mano gerovei tam, kad turėčiau kuo paremti kitus.“ Kai pasirenkame tokią tikėjimo mąstyseną, tuomet leidžiame Dievui veikti ir parodyti savo galią ir gerumą.

Viena jauna pora nusprendė už savo santaupas nusipirkti nedidelį namą. Anksčiau jie gyveno nedideliame bet gražiame bute. Jų pirktas namas atrodė apgailėtinai. Reikėjo remonto, aplinkos tvarkymo darbų. Tačiau jie pasiryžo sutvarkyti šį namą. Skyrė tam daug laiko ir jėgų. Po trejų metų jie pardavė tą atnaujintą namą du kartus brangiau negu nusipirko. Tai Dievas vedė juos būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Jis dovanoja gyvenimą ir visa tai, ko reikia tam, kad padarytume jį šedevru.

Jei tikime, kad Visatos kūrėjas ir valdovas veikia mūsų gyvenime, sutinkame žmogų, kuris pasiūlo mums naują darbą, surandame idėją, kuri pakeičia mūsų gyvenimą, sutinkame savo gyvenimo draugą, apie kurį jau seniai svajojome. Dievas gali nematomai darbuotis dešimt ar daugiau metų. Ir vieną dieną viskas staiga pasikeičia mūsų gerovei. Jei norime, kad vyktų stebuklai, turime sukurti tam tinkamą erdvę. Kasdien pasilikdami tikėjime artėjame prie neįtikėtinų dalykų gyvenime. Mūsų nusiteikimas turi būti toks: „Tikiu, kad reikiamu laiku įvyks tai, ko prašau. O kol tai įvyks, aš esu ramus, atsipalaidavęs ir toliau džiaugiuosi savo gyvenimu.“

Kartais iš manęs žmonės juokiasi, matydami, kad aš visur esu atsipalaidavęs. Matydami mano judesius per pamaldas, per pamokslus, per paskaitas, jie stebisi mano ramybe. Kartą po tylos rekolekcijų vienas jėzuitas man pasakė: „Ryti, tu atrodai kaip Buda. Ne tik šukuosena ir veidas. Tavo šypsena, tavo ramybė, tavo atsipalaidavimas per visas rekolekcijas rodė, kad tu buvai kitoks negu visi.“ Kiti sako: „Ryti, turi didelių planų, vedi daug mokymų. Paprastai tokie žmonės turi daug darbo, rodo daug susirūpinimo ir streso. Bet tu toks atsipalaidavęs, ramus ir neskubantis. Kaip tau pavyksta ramiai pasiekti tai, ko sieki?“ Turime padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso. Turime ramiai ir ištvermingai darbuotis, džiaugtis gyvenimu. Nereikia be reikalo švaistyti jėgų ir laiko skubant ar nerimaujant. Reikia ištvermės ir nuoseklumo darbe ir tikėjime. Jei greitai bėgame pradžioje, prarandame daug jėgų, kurių reikia ilgose lenktynėse. Tolygiai paskirstydami jėgas galime toliau nubėgti.

Taigi, neturėtume būti persitempę, kupini streso, nerimo, baimių. Dievas viską puikiai tvarko: „Žinau, kad Dievas jau sprendžia šią problemą. Žinau, kad jis turi išeitį. Žinau, kad jis darbuojasi mano gerovei. Jis mane ne tik išgelbės, bet ir pakylės.“ Labai prasminga matyti Dievo buvimą ir veikimą visuose dalykuose.

Tikrai daugelį aplanko mintys: „Kas bus, jei prarasiu darbą, jei nesugebėsiu susimokėti paskolos, jei prarasiu namą, jei nebegalėsiu remti vaikų, jei nebegalėsiu pasikelti iš lovos...“ Tuomet turime prisiminti, kad Dievas visada su mumis. Jis turi be galo daug sprendimų net ir pačioje sunkiausioje situacijoje. Kai įsiklausome, išgirstame Dievo balsą. Tai jis mums kalba. Jei esame atidūs, galime pastebėti Dievo gerumą mažuose dalykuose. Tai jis paslaptingai darbuojasi.

Du jauni tėvai pasakojo apie savo trejų metų dukrą, kuri netikėtai iškeliavo pas Viešpatį. Ji gimė su sunkia liga. Ji negalėjo pasikelti iš lovos, turėjo būti slaugoma ištisą parą. Jie negalėjo jos palikti vienos. Tėvai sunkiai vargo ir kentėjo kartu su ja. Paskutinėmis savaitėmis, ji parasdavo sąmonę ir vėl atgaudavo. Bet pačią paskutinę akimirką, ji jiems nusišypsojo ir pasakė: „Žiūrėk, tėveli, žiūrėk, mamyte, Jėzus sako: ‚viskas gerai, ateik.‘“ Ji užmerkė akis ir paskutinį kartą įkvėpė. Net ir pačią sunkiausią akimirką Dievas visada su mumis. Jis čia pat. Jis arčiau negu pats artimiausias žmogus. Jis su mumis ir džiaugsmo ir skausmo akimirką. Be jo mes negalėtume išlaikyti savo gyvenimo savo pastangomis net vieną minutę. Jis nuolat dovanoja mums gyvenimą.

Dievas tikrai turi ir dovanoja mums patį geriausią gyvenimą mums. Noriu jus padrąsinti. Paveskime savo planus, tikslus, svajones Dievui. Kai pasitikime jo vedimu, leidžiame jam tvarkyti savo gyvenimą, Jis mus pripildo didesne ramybe, viltimi ir stiprybe. Tuomet dar labiau tikime, kad su jo pagalba viskas bus gerai. Tuomet dar labiau pastebime, kad tikrai esame palaiminti. Tuomet priimame gyvenimą, kurį Dievas mums dovanoja.

Rytis Gurkšnys SJ