Apie mumyse gyvenančią viltį

2011 05 29

Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. /1Pt 3, 15/

Praeiviai, bendradarbiai, kaimynai, vaikai stebi mus kasdien darbe, gatvėje, parduotuvėje, automobilyje, šeimoje, laisvalaikio vietose. Jie stebi mus, kaip mes atsiliepiame į įžeidimus, kaip mes kovojame su sunkumais. Jie mato, ar mūsų darbai atitinka mūsų žodžius. Jie mato, kaip mes elgiamės su nepažįstamaisiais. Mūsų veiksmai pasako daugiau ir kalba daug garsiau negu mūsų žodžiai. Mūsų gyvenimas turi įkvėpti kitus tapti krikščionimis. Mūsų gyvenimas turi padrąsinti kitus siekti to, ką mes turime. Ar kiti pavydi mums, kad mes turime stiprų tikėjimą, begalinę viltį ir neribotą meilę. Esame pašaukti rodyti, kad turime Kristaus teikiamą viltį, džiaugsmą, ramybę, gerumą, dosnumą, geranoriškumą. Visada galime papasakoti apie savo viltį kitiems, būdami draugiški, laimingi, linksmi, besišypsantys, optimistiški. Galime dirbti sielovadoje ir parodyti kitiems apie mumyse gyvenančią viltį net nebūdami kunigais, vienuolėmis ar pamokslininkais.

Šv. Pranciškus yra pasakęs: „Nuolat pamokslauk; bet kai labai reikia, panaudok ir žodžius.“ Mūsų gyvenimas kalba žmonėms apie mums Kristaus teikiamą viltį. Jei dirbame raštinėje, kurioje mūsų bendradarbiai apkalba direktorių ir kritikuoja savo firmą, mes kasdien ateiname į darbą linksmi. Dažnai kalbame apie tai, kas yra gerai organizacijoje. Kasdien maldoje dėkojame, kad turime šį darbą. Gal nemokame ir nenorime sakyti pamokslų, bet visi mokame ir galime šypsotis kitiems. Tai gražus liudijimas. Man irgi kartais pavyksta tokiu būdu liudyti Kristaus teikiamą džiaugsmą savo gyvenime. Gal negalime aiškinti sudėtingų teologinių teiginių, bet galime būti atidus nuliūdusiam, pasakyti jam ar jai keletą padrąsinimo žodžių. Galime išlikti ramūs ir kantrūs, kai susiduriame su sunkumais, ligomis, nelaimėmis. Turime būti Šventojo Rašto tekstu, kurį skaitytų kiti. Žmonės šiandien mažiau klauso, ką kiti jiems sako. Jie daugiau stebi ir mokosi iš mūsų elgsenos.

Gaila, bet mūsų bendruomenėse yra tokių žmonių, kurie sako, kad yra giliai tikintys, bet per visą savaitė grubiai elgiasi su kitais, nori viską kontroliuoti ir valdyti. Prie kai kurių katalikų reikia prieiti ant pirštų galų arba „ant blakstienų,“ kad tik jų neįžeisti. Kitus geriau apeiti dideliu ratu, kad jie mūsų neaprėktų ar neapkrautų naujais darbais ir naštomis. Dar kiti stengiasi iš mūsų atimti drąsą, entuziazmą, viltį. Prie kai kurių iš jų nejauku būti arba visiškai baisu prieiti. Ar galime tokiu elgesiu pritraukti daugiau žmonių prie Dievo? Ką mes savo elgsena pasakome kitiems apie mumyse gyvenantį Kristų?

Popiežius Benediktas XVI kviečia nebijoti Kristaus, nes jis nieko neatima ir duoda be galo daug. Tai labai svarbūs ir padrąsinantys žodžiai. Bet kyla klausimas: „Kodėl taip dažnai žmonės bijo Kristaus? Manau, kad jie dažnai bijo Kristaus, matydami, kokie kartais baisūs yra krikščionys, kurie savo mąstysena ir elgsena atstumia kitus nuo Kristaus. Kartais matome smerkiančius kunigus, piktus vyskupus, nesvetingus tikinčiuosius bažnyčioje. Jie nuliūdę, nusivylę, pervargę, pikti, neramūs. Jie atrodo, kad ką tik prarado vieną iš savo geriausių draugų. Turime ne tik širdyje nešiotis prisikėlimo džiaugsmą, bet jį ir savo veidu parodyti. Girdime, kad netikintys kalba apie tikinčius: „Jie tiki į Dievą, kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, kasdien meldžiasi, kartą per savaitę dirba savanoriais. Bet jie nuliūdę ir kenčia nuo depresijos lygiai taip pat kaip ir aš. Kaip ir aš taip ir jie nesusivaldo, garsiai šaukia, kaltina kitus, nusivilia, kai kas nors nepasiseka jų darbe. Jie visiškai nesiskiria nuo manęs.“

Kiti mus stebėdami turi matyti mumyse ramybę, drąsą, džiaugsmą, susivaldymą. Jie turi matyti mumyse slypinčią Kristaus teikiamą viltį. Visa tai, kaip magnetas traukia juos arčiau mūsų, nes jie pradeda mums pavydėti ir nori turėti tai, ką mes turime. Kai visa diena mums buvo sunki, nesėkminga, varginanti ir sekinanti, visada galime pasirinkti tai, ką mes rodysime savo elgesiu vakare – liūdesį dėl praėjusios dienos nesėkmių ar džiaugsmą, dėkodami už nuostabias galimybes. Visada galime parodyti savo liūdesį, pyktį, abejones, nepasitenkinimą, baimes, nerimą. Bet ar tokia elgsena ir nusiteikimu mes parodome prisikėlusį Kristų?

Kai studijavau Jungtinėse Valstijose, mane aplankė vienas senas kunigas iš Lietuvos. Jis buvo labai paprastas, nuolankus, nemokėjo nei žodžio angliškai. Kartu nuėjome į benamių prieglaudą ir lankėme ten apsistojusius žmones. Žinoma, kunigas negalėjo nei jų paklausti, nei jiems atsakyti. Jis tik klausėsi jų, šypsojosi, sveikinosi, glostė jų rankas, laimino juos uždėdamas rankas ant jų galvos ir ant jų pečių. Mačiau kaip jis myli tuos žmones, už juos meldžiasi. Kai kurie, matydami jo gerumą, įsidrąsindavo ir jį apkabindavo. Kai ruošėmės išeiti, viena iš tų namų prižiūrėtojų paklausė: „Kas yra šis šventas žmogus, nes aš jo veide matau Dievą.“ Tas kunigas nepasakė nei vieno žodžio, tačiau žmonės jautė jo meilė, užuojautą ir nuoširdumą. Jis ryškiai švietė ta Kristaus šviesa, kuri slypėjo jame. Žodžiai ne visada yra būtini. Daug galingesnis yra ne tas pamokslas, kurį girdime sekmadieniais, bet tas kurį matome kasdien. Mums labiau reikia, kad žmogus ne vien tik rodytų kelią bet ir eitų su mumis kartu. Ar mes dalinamės Kristaus šviesa su žmonėmis kasdien?

Turime nešti kitiems viltį, padrąsinimą, gerumą, džiaugsmą. Gal mes turime pakankamai savo problemų ir negalime parodyti dėmesio kitiems. Tačiau net ir tokiomis akimirkomis turime nukreipti savo mintis nuo savęs ir savo problemų. Kiekvieną rytą turime apsispręsti: „Būsiu draugiškas, būsiu džiaugsmingu davėju, būti padrąsinančiu.“ Pasakysite: “Ryti, aš turiu pirmiausiai pasirūpinti savo problemomis. Man pačiam reikia padrąsinimo.“ Žinoma, svarbu rūpintis savais reikalais. Bet nepamirškime, kad turime sėti gerumo sėklą. Jei pašviesinsime dieną kitiems, tai Dievas pasirūpins, kad mūsų problemos būtų dar geriau ir greičiau išspręstos, negu mes patys galėtume tai padaryti. Jei mums sunku ir reikia Dievo palaimos mums, turime pirmiausiai eiti ir būti palaima kitiems.

Daugelis žmonių jaučia, ką jie daro negerai. Jiems nebereikia, kad mes juos kritikuotume. Jiems nebereikia, kad parodytume, ką jie daro neteisingai. Jiems reikia meilės, supratimo, geranoriškumo, padrąsinimo. Kai kurie žmonės pamato, kad padarėme vienintelę klaidą, ir bėga link mūsų kaip vilkšuniai, sakydami: „Tu čia baisiai suklydai. Privalau tave pataisyti. Pasakysiu, ką darai blogai, nes taip darydamas eini tiesiai į pragarą.“ Kartais atrodo, kad jie net džiaugiasi, kad ten einame. Jie džiaugiasi, kad suklydome, nes jiems atsirado puiki galimybė mus kritikuoti, pažeminti, tempti žemyn link savo lygio. Kai kurie tėvai bando savo vaikus atversti į tikėjimą, nuolat kartodami, ką jie daro negerai, neteisingai. Dieną ir naktį jiems pamokslauja, priekaištaudami, kad jie neina į bažnyčią sekmadieniais. Jie cituoja jiems Šventąjį Raštą, gąsdindami juos Dievo bausmėmis. Dažniausiai tokia elgsena atstumia žmones ne tik nuo bažnyčios bet ir nuo Dievo. Mes turime parodyti gerumą, meilę ir linksmumą. Turime padaryti viską, kad jie jaustųsi gerai, kad jiems patiktų būti su mumis.

Nebevaikščiokime vien tik pamokslaudami ir kritikuodami tai, kas bloga aplinkui. Švieskime savo džiaugsmu, viltimi, padrąsinimu kitiems. Esame pripildyti Dievo dvasios. Nelaikykime jos uždarę savyje. Sėkime gerumo, atidumo, nuoširdumo, geranoriškumo sėklas. Dalinkimės tuo su kitais. Dievas paims tą sėklą, ją užaugins ir panaudos tam, kad pakeistų ir mūsų gyvenimą, kai mums bus sunku. Jis panaudos mūsų pasidalintą gerumą tam, kad mums dar labiau sektųsi gyvenime. Jis mums duos patirti daugiau ramybės, sveikatos, turtų, džiaugsmo, pilnatvės ir kitų nuostabių dalykų, kuriuos jis yra mums paruošęs.

Rytis Gurkšnys SJ