Kas mus veda ir palaiko

2011 06 26

Neužmiršk tad Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų; kuris tave vedė per didelę, baisią dykumą, per ugnies gyvates ir skorpionus, per išdžiuvusį, visai bevandenį kraštą; kuris padarė, kad tau iš kiečiausios uolos vanduo ištrykštų; kuris tave dykumoje valgydino mana, kurios tavo tėvai nežinojo.“ /Įst 8, 14b–16a/

Devintinių sekmadienio pirmasis skaitinys mus ragina nepamiršti, kad esame Dievo nuolat globojami žmonės. Turime niekada nepamiršti, kad mus veda mylintis ir turtingas Dievas. Jis nori, kad augtume savo santykiuose, mąstyme, darbe ir finansuose. Šventasis Raštas mums nuolat kartoja, kad Dievas duoda mums su pertekliumi tam, kad dar daugiau galėtume duoti ir kitiems, kuriuos savo gyvenime sutinkame. Jis laimina ir daro mus turtingais tam, kad galėtume ne tik užmokėti savo sąskaitas, bet ir tam, kad galėtume laiminti mažiau turinčiuosius.

Viena jauna pora meldėsi, prašydama, kad jų pasirinktas brangus baldų rinkinys kuo greičiau patektų į išpardavimą. Jie meldėsi ir laukė, kad tiems baldams būtų pritaikyta nuolaida, kuri jiems leistų juos nusipirkti. Jie ilgai laukė. Pasiklausę vieno mano pamokslo, jie nusprendė pakeisti savo maldą. Jie pradėjo melstis, prašydami Dievą paaukštinimo darbe ir daugiau pajamų savo versle. Kas pasikeitė? Pakito jų mąstysena. Jie nebesiekė, kad baldų kainos nukristų. Jie siekė, kad jie patys pakiltų, kad jų pajamos padidėtų, kad jie daugiau uždirbtų. Jie nebesėdėjo laukdami nuolaidų. Dievas jiems įkvėpė naujo užsidegimo ir stiprybės.

Gal jau daug pasiekėme ir nuveikėme gyvenime. Gal turime pakankamai turto savo šeimai. Gal jau turime savo namą, gerą darbą, aukštas pareigas. Gal turime darnią šeimą, mylinčius vaikus. Gal gavome kokybišką išsilavinimą. Neturėtume susitaikyti su nebloga padėtimi ir vidutinišku gyvenimu. Dievas nori, kad žengtume ten, kur jo dovanos liejasi per kraštus. Jis džiaugiasi, matydamas, kad žmogus siekia daugiau jo nuostabių turtų, kuriais jie galėtų dalintis su kitais žmonėmis. Jis veda žmogų į paaaukštinimą, į didesnes pajamas, į didesnį džiaugsmą tam, kad jis galėtų dalintis savo dovanomis, aukoti kitiems, tarnauti vargstantiems.

Šventasis Raštas mums nuolat primena, kad Dievas visada yra arčiausiai vargstančių ir neturtingųjų. Jis globoja tuos, kurie gyvena neturtingai, kenčia nuo bado, ligų ir negalių. Tačiau jis labiausiai nepatenkintas tais, kurie susitaiko su tuo, ką turi, ką pasiekė, ką veikia. Dievas gėrisi, matydamas tuos, kurie gyvendami neturtingai ir vargingai tiki gausia Dievo palaima, jo neribotais turtais, jo paruoštomis dovanomis. Jis didžiuojasi tais, kurie nepasiduoda nesekmėse ir ištvermingai kovoja su visomis kliūtimis ir trūkumais. Tikėkime, kad Dievo malonės plūsta į mūsų gyvenimą. Turime didžiuotis jo mums dovanotais turtais, kuriais jis laimina tuos, kurie juo tiki ir jam tarnauja. Kiekvienas tėvas ar mama džiaugiasi matydami, kad jų vaikams sekasi studijose ir darbe. Jie gėrisi matydami savo vaikus klestinčius ir kylančius profesinės karjeros laiptais. Taip pat ir Dievui patinka matyti mus, savo vaikus, priimančius jo gausius turtus.

Labai gaila, kad nemažai žmonių vis dar susitaiko su piktojo statomomis kliūtimis, su netektimis, pralaimėjimais, vidutinišku gyvenimu. Jie nusivylę kartoja: „Niekada negalėsiu nusipirkti geresnio namo. Nesurasiu geresnio darbo. Niekada neišsikapstysiu iš šių skolų.“ Turime atsikratyti tokios mąstysenos. Gal šiandien gyvename iš pašalpų. Turime tikėti, kad vieną dieną gyvensime iš pajamų. Gal šiandien turime daug skolų. Turime tikėti, kad jos laikinos. Gal šiandien gyvename mažame bute, turime tikėti, kad pastatysime namą ne tik savo šeimai bet ir padovanosime kitą namą didelei neturtingai šeimai. Turime nuolat kartoti tikėjimo žodžius: „Viešpats gėrisi mano gyvenimu. Dievo palankumas apsupa mane tartum skydas. Jis mane gausiai apdovanoja. Jo palaima mane visur lydi.“

Vienas vadybininkas jau keletą metų laukė paaukštinimo savo įmonėje. Vieną dieną sužinojo, kad ne jis, o jo bendradarbis buvo pakeltas pareigose ir tapo skyriaus vadovu. Naujasis skyriaus vadovas buvo labai jaunas. Atrodė, kad reikės ilgai laukti kol ta vieta bus vėl laisva. Tačiau jis tikėjo, kad Dievas jam vis dar ruošia kažką nuostabaus. Po keleto mėnesių tas naujasis skyriaus vadovas nusprendė persikelti gyventi į kitą miestą ir paliko šią organizaciją. Žinome, kad Dievas pastumia žmones taip, kad mes galėtume patekti ten, kur jis nori. Gal šiandien ir nematome jokios galimybės pasikeitimui. Tačiau turime tikėti, kad Dievas galingai veikia kiekvieną akimirką. Jis gali siųsti vienintelį žmogų, kuris atvers neįtikėtinas galimybes mūsų gyvenime. Jis gali siųsti mums gerą idėją, kuri gali išaugti į nuostabią firmą.

Kartais klausiame savęs: Ar turėtume čia investuoti? Ar turėtume pirkti šį brangų namą? Ar turėčiau įsigyti šią žemę? Ar galėčiau tai turėti tam, kad išsipildytų mano svajonės? Ar neatrodysiu savanaudiškai? Ar nesukelsiu didžiulės kritikos? Žinoma, visada atsiras pavydo vedamų žmonių, kurie mus kritikuos. Visada bus nemažai tų, kurie savo skurdžios mąstysenos vedami mums priekaištaus. Neturėtume klausytis šių neigiamų ir piktų balsų, kurie mus tempia žemyn. Šventojo Rašto žodžiais Dievas drąsina priimti jo dovanojamus turtus. Jis laimina jam ištikimus žmones gausia palaima tam, kad kiti matytų Dievo garbę ir galybę pasaulyje. Tikrai labai nustebtume, jei pamatytume, kiek dar daug nuostabių dalykų jis mums yra paruošęs. Mums tereikia tik sukurti pakankamai erdvės jo neribotam veikimui. Savo tikėjimu ir ištikima malda mes sukuriame šią erdvę. Jei sukuriame pakankamai erdvės, tada Dievas padaro neįtikėtinų dalykų.

Šventasis Raštas mus moko nepamiršti, kad visus turtus gauname iš Dievo. Vienuolinis neturto įžadas taip pat liudija pasauliui, kad visa tai ką turime priklauso mūsų Kūrėjui. Jis džiaugsmu, ramybe, tikėjimu ir kitais gausiais turtais laimina tuos, kurie jam pašvenčia savo gyvenimus. Jei Dievą laikysime pirmoje vietoje, jis suteiks mums dar didesnių ir gausesnių dovanų. Savo gausiais turtais liudysime pasauliui, kad Dievas dosniai apdovanoja tuos, kurie tiki jo meile ir paklūsta jo įsakymams.

Dievas gėrisi matydamas, kad mums sekasi visose gyvenimo srityse. Mūsų tikėjimas rodo, kad Dievo dovanojami turtai jau plūsta į mūsų gyvenimą. Jis jau šiandien siunčia reikalingus žmones ir netikėtas galimybes. Artėja ta diena, kai mums nebereikės skolintis, bet skolinsime kitiems. Iškeliaudami paliksime gausius turtus savo vaikams. Pastatysime Kaune didžiules patalpas pritaikytas jaunimo pamaldoms ir įvairioms vaikų laisvalaikio programoms tam, kad Dievo dovanojama palaima per mus paliestų ir tūkstančius jaunų širdžių. Dievas visada yra palankus tiems, kurie paklūsta jo žodžiams, kurie tiki jo galia. Tikėdami Dievo palankumu mums, mąstykime apie gausumą, ruoškimės paaukštinimui, premijoms, naujoms pajamoms. Ir Dievas tikrai pripildys savo tikinčiųjų gyvenimą tokiais turtais, apie kuriuos niekada net svajoti nedrįsome.

Rytis Gurkšnys SJ