Neišsemiama malonė

2011 07 17

Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. /Rom 8, 26/

Visi patyrėme Dievo gerumą kada nors gyvenime. Tačiau jis gali išlieti dar daugiau savo malonės. Gyvename nuostabiu laiku. Gal ir daug palaimos gavo mūsų tėvai ir seneliai. Tačiau mūsų laukia dar didesnės malonės. Gal seniai laukiame paaukštinimo darbe. Gal seniai siekiame atnaujinti santykius šeimoje. Dievo malonės neriboja jokios mūsų žemiškos kliūtys. Praplėskime savo viziją. Dievo gerumas begalinis. Jis peržengia visas mūsų vaizduotės ribas. Mūsų laukia naujos galimybės, reikiami žmonės, geri pokyčiai. Ateityje žvelgsime atgal ir gėrėsime nuostabiais darbais, kuriuos jis darė mūsų gyvenime.

Gal šiandien susiduriame su dideliais sunkumais. Gal nematome visų problemų sprendimų. Bet mes tarnaujame Visagaliam Dievui. Neprivalome matyti visus sprendimus. Mūsų užduotis tikėti. Mūsų užduotis atsikėlus ryte kartoti: „Tėve, dėkoju, kad manęs laukia daug didingesni dalykai ateityje, negu buvo praeityje. Todėl kreipiu savo žvilgsnį nuo savo nesėkmių ir klaidų. Aš kreipiu žvilgsnį į tave. Aš žvelgiu į tavo neribotą, begalinę, nuostabią didybę.“ Dievo darbai mūsų gyvenime tikrai nustebins ne tik mus pačius, bet ir visus aplinkinius. Niekas negali įsivaizduoti, kokių neįtikėtinų dalykų Dievas rengia mums.

Kitame krašte viena mama buvo labai nusivylusi savo sūnumi. Ji liūdėjo, kad jos šešiolikmetis sūnus daro netinkamus pasirinkimus gyvenime. Jis leido laiką su blogais draugais. Ji meldėsi už jį, prašė, kad bent kartais nueitų į bažnyčią. Ji prašė, kad jis paliktų netinkamus žmones. Tačiau jos pastangos nedavė nieko gero. Kuo daugiau ji meldės, tuo prastesnė buvo situacija. Po kelių metų jis pakliuvo į kalėjimą. Motina mąstė, kad sūnus jau niekada nebesukurs gražaus gyvenimo. Atrodė, kad jis niekada negyvens to gyvenimo, kuriam jis buvo pašauktas ir sukurtas. Tačiau ši motina nenuleido rankų. Ji nuolat kartojo šventojo Rašto žodžius: „Aš pati ir visi mano namai tarnaus Viešpačiui. Teisiojo gyvenimą laimina Dievas.“ Vieną sekmadienį jos sūnus kalėjime žiūrėjo televizorių. Kitas kalinys atėjo ir norėjo perjungti kitą programą. Jie susipešė. Kol jie mušėsi dėl televizoriaus valdymo pultelio. Trečias kalinys, aukštaūgis ir stiprus žmogus, įėjo ir pasakė: „Aš nuspręsiu, ką žiūrėti.“ Jis pradėjo naršyti po programas. Sustojo ties sekmadienio pamaldų pamokslo vieta. Kai motinos sūnus norėjo išeiti, jis sugriebė jį, pasodino ir pasakė: „Tu žiūrėsi šią programą su manimi.“ Dievas veikia neįtikėtinais keliais. Tas sūnus žiūrėjo tą programą, mąstė apie savo gyvenimą ir pradėjo verkti. Tą dieną jis atsivertė. Jie meldėsi kartu. Praėjo keli metai. Jis šiandien sėdi bažnyčioje kiekvieną sekmadienį kartu su savo motina ir savo šeima. Prieš dešimt metų kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks? Kas galėjo pagalvoti, kad jis vieną dieną žiūrės televizijos pamaldas? Kas tuomet galėjo pasakyti, kad vienas televizijos pamokslas pakeis jo gyvenimą?

Kai kurie mūsų gyvenimo siekiai atrodo neįmanomi šiandien. Daugelis Dievo pažadų atrodo nepasiekiami jums. Visada prisiminkime, kad ateityje sakysite: „Kas galėjo pagalvoti, kad Viešpats man suteiks tai, ką šiandien turiu?“ Tikėkime, kad Dievas ir šiandien turi mums daug neįmanomų dalykų parengęs. Tikėkime, kad jis mus nori pakylėti prie savęs. Jis nori, kad būtume tuo, kokiais esame sukurti. Kai tikime ir pasiliekame jam ištikimi, išlaisviname neįtikėtiną jėgą. Jei mes drįstame tikėti taip, kaip ši motina, mes sakome: „Tėve, dėkojame tau už tavo neaprėpiamą, neišmatuojamą ir neribotą galią ir didybę. Tikiu, kad tu darbuojiesi mano gyvenime.“ Kai mes panaudojame tikėjimą, leidžiame Dievui daryti neįtikėtinus dalykus.

1991 metais niekas nebūtų pagalvojęs, kad vienas iš geriausių Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto studentų po 15 metų taps kunigu. Po metų pajutau stiprų troškimą padėti kitiems gyventi pilnavertį gyvenimą, atskleisti kiekviename slypinčią Dievo galią. Visokios mintys sukosi galvoje: „Niekada nepatarnavau bažnyčioje. Nedalyvavau jokiuose jaunimo, visuomeniniuse renginiuose. Neturėjau jokių teologijos žinių.“ Tačiau viduje degė troškimas gilintis į žmogaus dvasinio gyvenimo gelmes. Nuo to laiko jau dvidešimt metų tas vidinis troškimas nepalieka. Be to, jau daugelį metų mane lydi tikėjimas: „Viską galiu per Kristų. Turiu viską ko man reikia.“ Dabar mano svajonė išsipildžiusi labiau negu tikėjausi. Prieš dvidešimt metų niekas nebūtų pasakęs, kad tas tylus, nedrąsus jaunuolis bus bažnyčios rektorius, kalbės kiekvieną sekmadienį prieš šimtus žmonių. Kas galėjo pasakyti, kad po dvidešimt metų jis radijo laidose nuolat kalbės tūkstančiams lietuvių visame pasaulyje. Vedu seminarus ir mokymus daugelyje organizacijų. Viešpats davė man daug daugiau negu galėjau tikėtis. Visa tai pasiekiau, nes leidau Dievui darbuotis. Tikėjimu atsivėriau jo vedimui. Išdrįskime tikėti. Leiskime jo galiai veikti.

Viena moteris turi sukūrusi bendruomenę, kuri padeda moterims išsivaduoti iš priklausomybių. Ji nuolat meldėsi tikėdama, kad Dievas laimins jos tarnystę. Ji meldėsi: „Tikiu, kad tu, Dieve, gali man duoti daug daugiau negu aš prašau.“ O ji gyveno tikrai labai sunkiai. Dievo pagalbos ir materealinės ir dvasinės tikrai labai reikėjo. Ji tikėjo, kad Dievas jai siunčia ir žmones, ir pinigus, ir sveikatą ir jėgas. Ji daug laiko praleido susitikinėdama su moterimis gatvėse. Ji neturėjo savo maldos namų ar salės. Ji turėjo susirinkti aukas pati iš jai pažįstamų žmonių. Neseniai ji buvo pakviesta trumpam susitikimui su vienu įžymiausių ir turtingiausių verslininkų. Jis paklausė jos: „Kuo jūs užsiimate?“ Ji atsakė: „Aš bendruomenės vadovė, rūpinuosi moterimis, kurios kenčia nuo priklausomybių.“ Jis labai nudžiugo: „Šis darbas labai svarbus. Noriu prisidėti.“ Jis labai dosniai parėmė jos darbą. Per kelias to pokalbio sekundes ji tapo milijoniere. Pro tą biurą ėjo jo draugas. Tas vyras klausė jo: „Aš ką tik paaukojau bažnyčiai. Kiek tu aukosi?“ Jis būdamas labai palankiai nusiteikęs, pasakė: „Aukoju tą pačią sumą...“ Per tas kelias minutes buvo išpręstos visos vadovės asmeninės ir bendruomenės finansinės problemos. Tą dieną ji pamatė savo maldos rezultatus. Ji daug metų meldėsi: „Viešpatie, tikiu tavimi, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome... /Ef 3, 20/. Prieš kelias dienas kas galėjo pagalvoti, kad vienas iš stipriausių verslininkų ją parems?

Šventasis Raštas sako: „Nusidėjėliams iš paskos seka nelaimė, o teisiuosius pasiveja gerovė“ Pat 13, 21. Tikiu, kad jūsų neseka nelaimės, ligos, nesėkmės, problemos. Jūs esate Dievo vaikai. Jus vejasi jo malonė, galimybės, sprendimai, laimėjimai. Jūs esate tikintys, todėl jus seka Dievo gerovė.

Daugelis iš mūsų patyrėme gausių jo dovanų. Turime gerus darbus, stiprią sveikatą, puikias šeimas, nuostabius vaikus, dideles pajamas, gražius namus, daug džiaugsmo ir dvasinės ramybės. Tačiau mes gyvename Dievo palaimos metu. Kažkas dar geresnio laukia mūsų. Mūsų karta patirs neribotą Dievo malonę. Gyvename tą gyvenimą, kuriuo rodome Dievo garbę. Jis tikrai nustebins mus savo begaliniu gerumu. Jis padės mums sutikti palankius žmones. Jis mus ves į tas vietas, kurių nesitikėjome. Jis išspręs tas problemas, kuriose sprendimai atrodo neįmanomi. Jis tikrai sustiprins sveikatą. Jis padės išpręsti teisines problemas. Jis suteiks tai, ko dabar labiausiai trokšta mūsų širdys. Netrukus sakysime: „Kas galėjo pagalvoti, kad man Dievas tai suteiks.“

Rytis Gurkšnys SJ