Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio
Evangeliją
nuo rugpjūčio 8 d. pirmadienio iki rugpjūčio 14 d. sekmadienio, 2016
►link 20 eilinio sekmadienio
GYVŪNŲ BIBLIJA: ERELIS
Šią savaitę su ereliu – gyvūnu iš Biblijos – esame kviečiami vertinti ne tik pagal išorę, o stengtis. atpažinti tai, kas mus gali apsunkinti, atstumti, sukelti pyktį. Bet kaip išlaikyti skvarbų
žvilgsnį, norint atskirti, kas yra gera ir teisinga? Kaip žvelgti įdėmiai ir įžvelgti, kas yra gyvenimo daigas? Kaip nors truputį atsitraukti ir kuo mažiau vadovautis emocijomis ? Kaip žvelgti iš
aukštybių, kad pamatyti problemą kitu kampu?
Šventasis Jonas mus vis kviečia protingai apsispręsti ir nepasitenkinti paviršutinišku žvilgsniu į daiktus ir į egzistenciją. Juk erelis yra
išminties simbolis. Tad, šią savaitę skraidykime kaip ereliai - nesvarbu ar mėlyname, ar pilname debesų danguje. Stenkimės rasti savo kelią, juo keliauti laisvai ir ryžtingai. Kiekvieną rytą
prašykime Viešpaties, kad mums padėtų kilti į aukštumas, į aukštumas, kurios leistų atsitraukti, leistų matyti ir išgyventi įvykius kitu žvilgsniu, užaštrinti savo žvilgsnį, kuris padėtų surasti
gyvenimo perlus, gyvenimo, kurį Viešpats mums duoda kasdieną. O vakare išskleidę sparnus, stebėdamiesi šiuo gražiu skrydžiu, šypsokimės gyvenimui ir dėkokime
Dievui.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad krikščionys gyventų Evangelija, liudydami tikėjimą, sąžiningumą ir artimo meilę.
„Aš įėjau įžiebti žemėje ugnies“ Lk 12, 49
Meilės kelias nėra rožėmis klotas. Ji ateina per ugnį.
Jėzus, kuris tą puikiai žino, neneša mirties, skelbdamas, kad ugnis gali išskirti. Išskirti ne dėl to, kad JIs norėtų išskirti, o paprasčiausiai dėl to, kad JO žinia gali sumaištį kelti tiems,
kurie jaučiasi saugūs, gali šokiruoti tuos, kurie mano, jog laikosi įstatymų, o yra kurti tiems, kurie tikisi esą jų mylimi.
Be ugnies medis supūva. Be ugnies nėra šilumos. Ugnis sudegina sudžiuvusias šakas. Be ugnies negalima pereiti gyvenimo. Šią savaitę pasirinkime
ugnies šilumą, ugnies, kuri mus ragina turėti daugiau gyvenimo. Emmanuelle-Huyghues Despointes, Šenaklio Dvasingumo centras
Nuo rugpjūčio 8 d. pirmadienio iki rugpjūčio 14 d. sekmadienio,
2016
►link 20 eilinio sekmadienio
Evangelija pagal šventąjį Luką (Lk 12, 49-53)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!Gal manote, kad esu
atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą,
motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“.
Pirmadienis 8 d. Šventosios Dvasios ugnis Jėzus atėjo atnešti ugnies. Bet kokios ugnies? Šiandieną galiu ją suvokti kaip
Šventosios Dvasios ugnį, kuri apšviečia pasaulį, nušviečia protą, sušildo širdis... Jėzus uždega ugnį, kuri plečiasi palaipsniui. Skirsiu laiko pastebėti kelioms konkrečioms Jėzaus
uždegamos ugnies kibirkštims: Viešpatie, leisk, kad būčiau dėmesingas ugniai, kuri jau dega, ir kad mokėčiau ją išlaikyti.
Antradienis 9 d. Būti
apvalytam
Ugnis, kurią Jėzus neša, yra ir ta, kuri apvalo ir sunaikina, ką reikia sunaikinti. Ar blogį pakeisdamas gėriu, galėčiau priimti, jog išbandymai mane apvalo, išlaisvina nuo nereikšmingų dalykų?
Šventoji Kryžiaus Teresė- Benedikta (Edita Štein), Europos globėja, kurią švenčiame šiandieną, išgyveno apvalymo paslaptį: nors apsigynė disertaciją, tapo gailestingąja sesele; pirmoji vokiečių
filosofijos daktarė turėjo atsisakyti dėstyti universitete, nes buvo moteris; turėjo atsisakyti mokyti mokykloje, nes buvo žydė, tada įstojo į Karmelį. Visiškai buvo apvalyta- ją ištrėmė,
nes nepavyko pabėgti. Su Edita išdrįskime priimti ugnies veikimą ir pasakyti: "Viešpatie, leisk man išeiti iš savo menkumo, kad numirčiau sau ir gyvenčiau tik Tau"?
Trečiadienis 10 d. Su šventuoju Laurynu
Kaip vakar, taip ir šiandieną Bažnyčia iškilmingai švenčia kankinį - šventąjį Lauryną, trečiojo šimtmečio Romos diakoną ir kankinį. Kankiniai yra pasidalijimo simboliai, pasidalijimo, kurį Jėzus
kursto: Jo žinia kelia sumišimą, viską verčia aukštyn kojom... ir galingieji, kurie gerai tą suvokia, stengiasi nutildyti Lauryną. Ar sugebėtume būti revoliucionieriai, skelbdami kaip ir
Laurynas, jog "patys vargingiausi yra Bažnyčios lobis", jog absurdiškas mūsų pasaulis, besirūpinantis pinigais? Viešpatie, leisk man nebijoti pasidalijimo, prieštaravimų ir mirties. O Kristau,
padaryk, kad per savo mirtį, kaip ir per savo gyvenimą Tave mylėčiau ir Tau
tarnaučiau.
Ketvirtadienis 11 d. Nekantrus! Šiuose palyginimuose Jėzus parodo savo nekantrumą! Troškimas ir nerimas yra JO gyvenimo dalis. Jėzus sudaužo mūsų klaidingą krikščioniško gyvenimo, lygtai ramaus gyvenimo, atsisakant savo troškimų , pasyviai tenkinantis esama padėtimi įvaizdį... Priešingai, sekdami Kristaus pavyzdžiu, esame kviečiami įsiklausyti į savo pačius giliausius troškimus, jų niekada neatsisakyti. Viešpatie, leisk mums keisti pasaulį!
Penktadienis 12 d. Du prieš 3 ir 3 prieš 2 Bažnyčia, keičiantis laikui ir vietoms, svarsto apie savo karkasinę mažumą ir nepatiklę suvokiamą engiančią
didybę bei rodo virpantį veidą Jėzus sako savo dra ugams: „Laimingi tarnai...“ Laimė pažadėta jau Giesmių Giesmėje, jos niekada ne per daug. Laimingi tie, kurie budi vieną naktį, dar ir dar vieną
naktį, kaip sužadėtinė, kaip ištikimas tarnas... Ir ar pakanka tik didelio troškimo? Viešpatie, štai aš: mokyk mane jaustis laimingą ir tada, kai ko nors man trūksta
Šeštadienis 13 d. Kas mane mato, mato Tėvą
Šiandieną švenčiame Viešpaties Atsimainymo šventę (Mk 9, 2-10). Sutinkame Petrą, Jokūbą ir Joną. Gerai nežinome, ką jie išgyveno tą dieną, tik žinome, kad ten buvo Elijas ir Mozė, o ir Jėzus,
atsimainęs jų akivaizdoje. Ar sugebu matyti Dievą visuose dalykuose? Viešpatie, štai aš: parodyk man savo Veidą!
Sekmadienis 14 d. Būkite vaisingi
Jėzus sako savo draugams: „kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“. Jis jiems kalba apie šeimininką, išvykstantį į kelionę ir prašantį užvaizdo, kad maitintų jo šeimyną, kurią jam patiki.
Nebūtų keista šį palyginimą pritaikyti šios dienos realijoms, kai Jungtinių Tautų organizacijos, besirūpinančios Aplinka, programa tvirtina, jog pasaulio maisto gamyba leidžia pamaitinti
milijardus žmonių, kurie šiandieną neturi ko valgyti... Ar mes ką nors maitiname? Tai kelia klausimą apie didelį eikvojimą, apie abejingumą, apie asmeninį ar kolektyvinį egoizmą, apie mūsų
gyvenimo būdą. O ar pakankamai atsiduodame? Viešpatie, štai aš: siųsk mane.
