Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugpjūčio 18 d. pirmadienio iki rugpjūčio 24 d. sekmadienio, 2014
►link 21 eilinio sekmadienio
Kaip žemėje, taip ir danguje: debesys
Gražiu oru išeikime į lauką ir kontempliuokime įvairius debesis: nuo lengvų iki sunkių, nuo greitų iki nejudrių. Leiskimės, kad jų didelė įvairovė vestų į didelę Dievo pasireiškimo mūsų gyvenime įvairovę.
Kokią labai karštą dieną suraskime atsigaivinimui debesies pavėsį. Ir ten atsigręžkime į Dievą, kuris kiekvieną paslepia savo šešėlyje.
Žvelkime į sukiai matomus debesis, kaip žvelgiame į pėdas žemėje. Prašykime Viešpaties, kad išdrįstume pasvajoti, pasitelkti vaizduotę, bet tvirtai stovėti ant žemės.
Mažas ar didelis, grasinantis ar tik puošiantis – kiekvienas debesis neša lietų, kuris vieną dieną palaistys žemę. Debesys skelbia Dievo pažadą mums. Su jais aukime šioje viltyje.
Vasarą ir žiemą, pavasarį ir rudenį debesys puošia mėlyną dangų stebinančiai ir netikėtai. Toks yra mūsų Dievas, kuris yra danguje: visada netikėtas!
Šypsotis debesims gali būti beprotiška. Bet kartą pasistenkime tai padaryti, kad įeitume į Dievo paslaptį.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad Okeanijos krikščionys džiaugsmingai skelbtų tikėjimą visiems to regiono žmonėms.
„Tėvas, kuris yra danguje“ Mt 16, 17
Kai Petras Jėzui atsakė, jog Jis yra Mesijas, šis jam patvirtino, kad tas pripažinimas jam neatėjo iš kūno ir iš kraujo – iš jo paties supratimo – o buvo apreikštas Tėvo, kuris yra danguje. Bet ką tai reiškia, kad Tėvas yra „danguje“?
Ar Dievas yra debesyse? Ne, žinoma. Bet tai reiškia, kad Jėzaus atėjimas mums, kaip ir Petrui, atveria galimybę sujungti tai, kas atrodo niekada nesujungiama: dangų ir žemę, dievystę ir žmogystę.
Savo ruožtu pripažinkime, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, mums leidžiantis suprasti vienybę, kurią Tėvas per savo Sūnų nori sukurti tarp savęs ir mūsų.
Thierry Lamboley, jėzuitas
Nuo rugpjūčio 18 d. pirmadienio iki rugpjūčio 24 d. sekmadienio, 2014
►link 21 eilinio sekmadienio
Pirmadienis 18 d. Ką kalba žmonės?
Jėzus išeina iš Galilėjos. Nieko neaiškindamas ir nesutrikdytas klausimų, Jis suranda laiko kalbėtis su savo mokiniais. Jis nori jiems apie save daugiau pasakyti; švelniai Jis pradeda klausinėdamas apie tai, ką galvoja žmonės. Kaip ir mes, mokiniai nėra abejingi aplinkiniams ir supančiam triukšmui. Tad, kaip mokiniai, taip ir mes galime apmąstyti žodžius, kuriuos dažnai sutinkami žmonės išsako apie Jėzų Kristų: kaip tai mums padeda, o gal trikdo? Ar šie žodžiai kreipia į tikėjimą ar jį „trikdo“?
Antradienis 19 d. O jūs?
Šiandieną nesistengdamas išgirsti Petro atsakymo, galiu leisti skambėti Jėzaus klausimui: „O kuo jūs mane laikote?“ Ką Jam atsakyčiau savais žodžiais? Tikėjimas Kristumi neleidžia likti konforto zonoje, jis mane kreipia, kviečia surasti žodį... Šiandieną surasiu laiko suformuluoti savo atsakymą ir jį išsakysiu Viešpačiui.
Trečiadienis 20 d. Tu esi Mesijas
Kai išsiveržia Petro atsakymas, kiti mokiniai stebi. Tas pats Petras, kuris nesupranta Atsimainymo, kuris skęsta vandenyje dėl tikėjimo trūkumo ir kuris tris kartus išsižada Kristaus per JO Kančią, čia liudija patį gryniausią ir spontaniškiausią tikėjimą, kokio Jėzus trokšta mums. Mokiniai išgirsta ne trumpą formulę, o tokius žodžius: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Galiu įsivaizduoti esąs tarp mokinių klausydamasis Petro ir klausdamas savęs, kaip jie reaguoja. O aš, ką galvoju apie Petro, pirmojo nusidėjėlio, bet ir pirmojo Kristaus sekėjo, atsakymą? Ko jis mane moko gyvenime?
Ketvirtadienis 21 d. Palaiminti...
Taip, kaip Petras, taip ir mes galime išpažinti Jėzų Kristų, kurį Tėvas mums apreiškia. Bet Tėvas mums neatsiunčia SMS... Tad, galiu dar kartą permąstyti, kokiu būdu Dievas man sako, jog Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus: per sutiktus liudytojus, kai vidiniai pajuntu besitęsiantį ir gilų džiaugsmą, o ir dažnas vargšų lankymas gali tai atskleisti, kaip ir ypač mane palietusi Biblijos ištrauka... Visa tai prisimindamas, galiu Jam dėkoti ir prašyti stiprybės likti ištikimas tam, ką Jis man sako.
Penktadienis 22 d. Tu esi Petras...
„Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią”. Šie žodžiai dažnai vartojami pagrindžiant pontifikatą. Tad šią dieną galime melstis už popiežių Pranciškų. Kad jis su jam padedančia kurija išiktų ištikimi misijai, kartodami, kas yra Jėzus, mokiniams, kad jie tą skelbtų pasauliui. Tada Bažnyčia galės susivienyti, nors ją sudaro labai skirtingi žmonės.
Šeštadienis 23 d. Bažnyčia
„Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės”: popiežius kartu su Bažnyčia pasipriešins mirčiai. O aš, ar ir aš esu pasirengęs tapti vienu iš pastato akmenų, kad būtų pastatyta Bažnyčia? Kad skliautas nesugriūtų, turiu būti savo vietoje! Tad, galiu savęs klausti, kokia mano vieta Bažnyčioje: kuo remiuosi? Kas manimi remiasi? Taip pat galiu melstis, klausdamas savęs, kokią vietą skiriu kitiems, kreipdamas dėmesį į tuos, kuriuos Jėzus paskelbė pirmaisiais Karalystėje?
Sekmadienis 24 d. Niekam neskelbti!
Stebina girdint Jėzų mokinių prašantį to niekam neskelbti. Šis įsakymas tylėti gal būt mums yra kvietimas panašiai elgtis: skirti laiko stebėti savo tempui ir laikti palankios valandos paskelbti, kas Jis yra. Šiandieną susirenkame bendruomenėje švęsti Mesijo, gyvojo Dievo Sūnaus. Kaip mūsų bendruomenė gali parodyti, jog Tėvas apreiškia Jėzų Kristų? Kaip pasakyti tiems, kurie to dar nežino, bet trokšta sužinoti. Kaip mūsų bendruomenė galėtų teisingai skelbti Tėvo mylimą Sūnų.
