Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
Nuo rugpjūčio 17 d. pirmadienio iki rugpjūčio 23 d.sekmadienio, 2015
►link 21 eilinio sekmadienio
Nuo galvos iki kojų (6/8)
Kojos
Tai darykime kiekvieną šios savaitės dieną.
Atsigulkime ant nugaros (jei reikia, po kaklu pasidėkime pagalvėlę) praskėstomis rankomis, jas padėję ant žemės, delnais žemyn, kojas pritraukę prie pilvo.
Įkvėpdami pakelkime sulenktas kojas, dubens neatitraukę nuo žemės.
Iškvėpdami grįžkime į pradinę padėtį.
Įkvėpdami pakelkime ištiestas kojas, kulnais į lubas ir horizontaliai už galvos pakelkime rankas.
Iškvėpdami grįžkime į pradinę padėtį.
Kartokime 5-6 kartų, pratimą baikime ištiesdami rankas ir kojas, truputį jas praskėsdami, stebėkime, kas vyko su kojomis.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad neapsiribotume savimi ir sugebėtume tapti artimaisiais vienišiems ir socialiai remtiniems žmonėms.
„Pas ką mes eisime?“ Jn 6, 68
Jėzus „nesukramto“ savo žodžių. Jis nebijo, kad jie gali būti kieti klausytis. Jis nesistengia apsaugoti savo mokinių, Jis jie sako tiesą ir jiems suteikia laisvę. Kai mokiniai susidurs su priešingais vėjais, jie negalės pasakyti, jog nebuvo perspėti!
Kaip kai kurie mokiniai, taip ir mes, kartais esame gundomi pabėgti ir Jį palikti: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Tačiau vidinis balsas mums kužda, kad Jėzaus žodžiai veda į tikrą gyvenimą, jei juos priimame plačia ir geranoriška širdimi.
Šią savaitę nepasitikėkime savo jėgomis, iš dienos į dieną išgyvendami savo tikėjimą. Pasitikėkime Tuo, kuris pasirinko pasilikti mumyse, kad mes pasiliktume Jame.
Anne- Marie Aitken
Nuo rugpjūčio 17 d. pirmadienio iki rugpjūčio 23 d.sekmadienio, 2015
►link 21 eilinio sekmadienio
|
Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 6, 60- 69) Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „ Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“. ,
|
Pirmadienis 17 d. Viešpaties žodžiai
„Iš dangaus nužengusi Duona“, „Gyvoji Duona“ – tai paties Jėzaus Kūnas. Vakar skelbta Evangelija mus sutrikdė. Kartu su mokiniais išdrįskime paklausti „kas gali ... klausytis“ šios Jėzaus kalbos sinagogoje! Pripažinkime, kad šių žodžių negalime priimti be murmėjimo. Viešpatie, Tavo žodžiai mane supainioja, taip, jie „kieti“: aš nieko nesuprantu.
Antradienis 18 d. Tikėjimas, patiriant konfliktus
Oratorius, jausdamas, kad sukelia didelę sumaištį savo auditorijoje, teisinsis, iš naujo aiškins kitais žodžiais, ramins... Jėzus nėra oratorius. Jis jaučia savo klausytojų tikėjimo krizę ir... ją dar pagilina, perspėdamas apie savo nukryžiavimą („jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur Jis buvo pirmiau?!) po to, kai savo mokinius jau pritrenkė savo kalba apie Gyvąją Duoną. Viešpatie, nesistenk manęs nuraminti, bet suteik man gyvenimą.
Trečiadienis 19 d. Tikėjimas- dovana
Ši Evangelijos scena parodo, kaip įvairiai priimami Jėzaus žodžiai. Mes, mokiniai, turime į juos atsakyti, turime apsispręsti. Kai kurie išeina, kiti sutvirtina savo tikėjimą. O Jėzus primena, kad ateiti pas Jį gali tik tas, kuriam Tėvas tai duoda. Iškyla negirdėtas mūsų tikėjimo paradoksas: tikėti – tai augti laisvėje; būti laisvam nuo kūno kaprizų, ištarti „taip“ ar „ne“ ir tuo pačiu pripažinti savo priklausomybę nuo Tėvo, Jo Sūnaus. Viešpatie, ir toliau mane mokyk savo žodžiais.
Ketvirtadienis 20 d. Keliauti kartu arba ne kartu
„Nemaža jo mokinių pasitraukė”. Kai kuriuos Kristus pašaukė surinkti visus žmones prie Jo, kad sudarytų „vieną kaimenę“. Tik kai kurie truputį drungni, jie negali pakelti radikalios Jėzaus žinios. Šiandieną pastebėsiu, kad daug žmonių palieka Bažnyčią. Neliūdėsiu, o juos pavesiu Viešpačiui: atnaujink mano atmintį, leisk man prisiminti, kad daugelis nebekeliauja su Tavimi.
Penktadienis 21 d. Visų vedlys
„Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Klausimas šiandien skirtas man kasdienybėje, ten, kur gyvenu, kur dirbu. Dvylikos grupėje Simonas Petras tapo atstovu. Kiekvienoje bendruomenėje yra žmonių, kurie suvokia savo silpnumą, bet gali atsikelti ir kalbėti. Viešpatie, ir toliau žadink vadovaujančių pašaukimus, ypač ten, kur karaliauja apatija, nedrąsa.
Šeštadienis 22 d. Pas ką aš eisiu?
„Pas ką mes eisime?!”, - atsako Simonas Petras, kuris kartu su kitais apaštalais pripažįsta, kad Jėzus yra amžinojo gyvenimo šaltinis. Ypač mūsų epochoje, kur triumfuoja reliatyvizmas, galimybių „pas ką nors eiti“ yra daug... „kur turėčiau eiti?“ Į kitą religiją, gal tapti politiniu lyderiu, įžymybe, artistu, ekonomistu? Kokį savo įvaizdį susidariau... Viešpatie, leisk atpažinti, kam turiu išlikti ištikimas, kad galėčiau pasiekti amžinąjį gyvenimą.
Sekmadienis 23 d. Nebesijausti vienam
„Šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite“, - Jozuė byloja tautai (1 skaitinys). „Gal ir jūs norite pasitraukti?“, - Jėzus klausia savo mokinių. Šiandieną keletą dienų iki grįžimo iš atostogų ir apsisprendus, kad Bažnyčia kvies, atsakykime su jėga ir džiaugsmu, jog pasirenkame tarnauti Viešpačiui, prisiminę visa, ką Jis mums gero padarė. Šventasis Paulius laiške efeziečiams mums duoda nurodymų, kaip išgyventi šį pasirinkimą. Santuokinis ryšys yra meilės, jungiančios Kristų su Bažnyčia, patirties vieta: mylėti savo sutuoktinį – tai mylėti save patį! Džiaukimės poromis, kurios mūsų aplinkoje savo gyvenimo liudijimu mums leidžia paragauti Viešpaties meilės žmonijai.
