Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo spalio 19 d. pirmadienio iki spalio 25 d. sekmadienio, 2015
►link 30-ojo eilinio sekmadienio
Kaip melstis pagal II Vatikano Susirinkimo patarimus?
Gimtąja kalba: prieš 50 metų Sekminių dvasia įkvėpė šį konsiliumą. Žmonių kalbų įvairovė įžengė į Mišias! Kiekvienas Dievo tautos narys pagaliau galėjo girdėti, skelbiant Dievo stebuklus gimtąja kalba. Šiandieną melsiuosi Tėve mūsų, Dievui sakydamas Tu ir skonėdamasis kiekvienu šiuo žodžiu. Viešpatie, būk mano draugas.
Namie
Kartu paskaitykime sekmadienio evangeliją, kuri pasakoja apie neregio elgetos Bartimiejaus išgyjimą. Kiekvienas išsirinkime personažą: Jėzų, elgetą, minią, sakykime, ką jis daro, ką kalba ir kas jam nutinka. Paskui suraskime laiko suvaidinti sceną, gyvai pavaizduodami personažus pagal pasakojimą, kurį perskaito skaitovas. Tada suraskime truputį laiko tylai, kad apmąstytume, kaip kiekvienas išgyvename šią sceną. Pasidalykime įspūdžiais. Raskime laiko dar kartą garsai perskaityti šį pasakojimą, prieš išreikšdami maldą raštu ar žodžiu. Melskimės už visus žemės elgetas.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad Azijos krikščionių bendruomenės skelbtų Evangeliją tiems, kurie jos dar laukia.
„ Eik, tavo tikėjmas išgelbėjo tave!“ Mk 10, 52
Koks stebinantis susitikimas Jėzaus, Dovydo sūnaus, su Bartimiejumi, Timiejaus sūnumi! Visi žino, kas Jis yra ir kieno Jis sūnus. Gražus žmogiškumas, kuris pažįsta savo šaknis. Keletas stipresnio pasitikėjimo už minios pasipriešinimą žodžių, ir stebuklas įvyksta. Aklas elgeta atsikelia, jis mato, jis seka Jėzaus keliu.
Dar kol jo akys neatsveria, jo širdis jau mato naktyje šviesos šaltinį, kuris yra Jėzus. Ne dėl to, kad jis mato, atpažįsta Jėzų; atvirkščiai: jis tiki, dėl to mato. Ir Jėzus supranta, nes Jis jam sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.
Šią savaitę kaip Bartimiejus atpažinkime savo naktį ir vidinės šviesos troškulį. Maldoje išsakykime, kokie esame, išreikškime savo gilų troškimą Kristui. Tada mūsų akys matys Dievo stebuklus mūsų ir tų, kurie kasdien mus supa, gyvenime.
Klausykimės Jėzų sakantį:
„Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
Ir būkime gyvi mokiniai.
Anne-Marie Aitken
Nuo spalio 19 d. pirmadienio iki spalio 25 d. sekmadienio, 2012
►link 30-ojo eilinio sekmadienio
|
Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklasis elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus), sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! „Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
|
Pirmadienis 19 d. Prie kelio
Garsas apie Jėzų nepaliaujamai auga. Gausinga minia iškeliauja su Juo. Tačiau vienas neregys sėdi šalikelėje. „Prie kelio“: apie šią vietą verta pašnekėti. Leisiu save klausinėti apie tai, kas man atrodo riba ir leisiu, kad manyje kiltų paprasčiausi klausimai: ar aš pats esu tame kelyje, sekdamas Kristumi, ar labiau „prie kelio“? Ar esu minioje ar šalia jos?
Antradienis 20 d. „Pasigailėk manęs!“
Šauksmas. Gyvenimo šauksmas, toks, kaip naujagimio. Gandas apie Jėzų pasiekė neregio ausis. Nekyla net klausimas, kad galima praleisti tokią progą. Mesijo titulas („Dovydo Sūnau“) nieko bendro neturi su strategija įsiteikti Jėzui: reiktų labiau girdėti begallinę ir nuoširdžią pagarbą, kurią šis neregys Jam jaučia. O aš, ar kartais nesu bailus prašydamas kitų pagalbos? Pripažinsiu, kad tai paliečia mano puikybę priklausyti nuo kito. Šiandieną leisiu savyje skambėti neregio šauksmui visu stiprumu.
Trečiadienis 21 d. Priversti nutilti...
Neregys trukdo. Jo šauksmas trikdo minią be abejo bruzdančią nuo pokalbių. Sunku priimti tai, kas pažeidžia nusistovėjusią tvarką net ir šiandienos Mišiose! Tai netiesiogiai grąžina į mano paties trapumą: net jei matau puikiai, turiu sau pripažinti, kad elgiuos, kaip kietaširdė minia, kuri kartais trukdo vargšui keliauti paskui Jėzų. Prisiminsiu situacijas ar aplinkybes, kur galėjau pasakyti: „tylos!“ ir kaip poetas Georges Brassens, klausiu savęs: kodėl šaunūs žmonės nemėgsta, kad kiti eitų kitu nei jie keliu?!
Ketvirtadienis 22 d. „Nenusimink!“
Tačiau ta pati minia po Jėzaus žodžių ragina. Iš pradžių šiurkščiai kalbėjusi su neregiu, ji jį kviečia nenusiminti. „Kelkis“. Kad ir kaip ten būtų, niekas niekada nėra prarasta. Neregys norėjo tiesiogiai pakalbėti su Kristumi, ir tai jam leidžiama...kaip ir man. Priimsiu šią paslaptį, pagal kurią artimumas su Kristumi ateina per kitus. Jėzau, Tau dėkoju, kad davei brolių, kurie leidžia Tave susitikti.
Penktadienis 23 d. „Kad praregėčiau!“
Jėzus uždavė klausimą. Jėzaus galia nėra tik mano troškimams reikštis. „Ko nori, kad tau padaryčiau? – Kad praregėčiau“. Evangelistas perduoda truputį toliau šį žodį: „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Lk 11, 9-10). Sustosiu prie šių žodžių, kurie turi svorį. Skirsiu daugiau dėmesio prašymams, kuriuos suformuluosiu savo aplinkos žmonėms, kaip ir sau.
Šeštadienis 24 d. Kad geriau Juo sektume
Atgauti neregiui regėjimą yra tolygu sekti Jėzumi. Galiu čia įžvelgti pašaukimą. Švelni Jėzaus šviesa apšviečia tai, kas mano gyvenime yra sumaištis. Neregys šaukė, nusimetė apsiaustą, pašoko, pribėgo... Tai vieno žmogaus, apgraibomis ieškančio Kristaus, bet žinančio, kad džiaugsmas Juo dar labiau sekti, tikėjimo pasireiškimas. „Pašaukite jį!“ – pasakė Jėzus miniai. Viešpatie, pašauk mane, išklausyk mano maldą. Padaryk, kad ir aš praregėčiau! Galiu melstis, ir lėtai tardamas Ignaco Lojolos žodžius: „Visa, ką turiu ir valdau, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu“.
Sekmadienis 25 d. Mano pašaukimas eina per Bažnyčią
Kaip ir nusidėjėlė moteris (Lk 7, 50), Bartimėjus, išgelbėtas dėl savo tikėjimo, mums taip nurodo kelią link šventumo. Jis
nepasidavė, susidūręs su savo neįgalumu, bet įbaugintas, paskui padrąsintas savo brolių, išdrįso prašyti to, ko negalime įsivaizduoti, paties didžiausio: nusekti paskui Jėzų. Pranašas Jeremijas
(1 skaitinys) tą buvo pažadėjęs: „didžiulis būrys sugrįš jų čionai“. Šiandieną Mišiose žvelkime į mūsų susirinkimo narių įvairumą ir dėkokime, kad kartu sudarome Kristaus, kuris gelbėja, kūną.
Šio susirinkimo gelmėje Jėzus mane kviečia asmeniškai mano vardu, kad nepasiklysčiau prie kelio ir kad susivienyčiau su tomis ir tais, kurie eina paskui Jį.
