Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo lapkričio 12 d. pirmadienio iki lapkričio 18 d. sekmadienio, 2012
link 33-ojo eilinio sekmadienio
Kaip surasti, kas trukdo melstis? (3/3)
Besimeldžiantysis gali būti gundomas apgaulingu gėriu. Tada gundytojas bruka geras ir šventas mintis, paskui po truputį bando jas įtraukti į savas apgaules ir iškrypusias intencijas (Pagal šventojo Ignaco Lojolos patarimus).
Namie
Dar mėnuo, ir ateis žiema! Tai metų laikas, kai mielai valgome džiovintus vaisius, kad padidintume energiją ir gautume kalorijų. Pasiruoškime namie įvairių džiovintų vaisių: razinų, abrikosų, bananų, datulių ir daug figų. Šie vaisiai dažniausiai atvežami iš Rytų. Palikime džiovintų vaisių vazą matomoje vietoje. Kai kas nors užsuks pas mus, savo kviestiniam svečiui pasiūlykime vieną iš šių vaisių kaip palankumo ženklą. Paskui kiekvieną vakarą paimkime po vieną vaisių, mąstydami, kad jis kažkada buvo tik mažas ūgliukas, po to gražus prinokęs vaisius, o dabar vargomas džiovintas – tikras energijos šaltinis! Netgi tamsiomis dienomis žinokime, kad vasara arti.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Benediktu XVI
Melskimės, kad vyskupai, kunigai ir visi Evangelijos tarnai visada drąsiai liudytų ištikimybę nukryžiuotam ir prisikėlusiam Viešpačiui.
„ Jūs suprantate arti esant vasarą“ Mk 13, 28
Keista skelbti vasaros atėjimą rydens įkaršty!
Kai dienos trumpėja, kai daugiau nakties ir pilkumos, kai kartais mūsų vidinės jėgos silpnėja, Bažnyčia mums siūlo medituoti Biblijos ištrauką apie laikų pabaigą. Įvykių aprašymas baisus, bet pastebėkime, kad visame šiame chaose Jėzus mokiniams siūlo gražų figmedžio įvaizdį.
Vasara arti? Žinoma, ne lapkričio vidury! Tačiau akimirkai sustokime prie savo gyvenimo, kur dažnai vasara čia pat, ji artima, pasirengusi išsiskleisti, kupina vilties.
Iš tikrųjų, pakanka rūpestingai auginti savo vidinį sodą, kad pamatytume klestintį „vilties” augalą, išgyvenantį metų laikų ciklus: atšiaurumą, nevaisingumą, sausrą, malonių lietų, karštą saulę, daug žadančius daigus.
Kad ir kas mums nutiktų, kad ir koks būtų mūsų horizontas, visada yra figmedis, kuris skleidžia lapus ir keičiasi, mums paskelbdamas, jog vasara arti.
Tad, geros vasaros lapkričio vidury!
Marie-Bernadette Noël, KG bendruomenė
Nuo lapkričio 12 d. pirmadienio iki lapkričio 18 d. sekmadienio, 2012
link 33-ojo eilinio sekmadienio
|
Jėzus aiškino savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Iš figos medžio mokykitės palyginimo: kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą. Taipogi, pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas“.
|
Pirmadienis 12 d. Pradžia
Štai senųjų liturginių metų pabaiga ir naujųjų pradžia. Metai, kurie baigiasi, yra turtingi pamokų, o kurie ateis - pilni vilties. Tarp pabaigos ir pradžios dar kartą perskaitykime šventojo Ignaco Lojolos mintis, kad paprasčiausiai galėtume išsakyti savo Viešpačiui dėkingumą: „Žmogus yra sukurtas Dievą, savo Viešpatį šlovinti, garbinti ir per tai išgelbėti savo sielą, kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas...”
Antradienis 13 d. Žemėje
Liturginių metų pabaigos skaitiniai primena siaubingą apokalipsinę pabaigą: saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris, dangaus galybės bus sukrėstos... Šiuose kosminiuose aprašymuose atpažinkime savo gyvenimą žemėje. Prašykime malonės suprasti Ignaco mokymą, kuris mums sako, jog pabaiga yra taip pat yra ir pradžia, ir mums siūlo netrokšti labiau sveikatos negu ligos, turtų negu neturto, garbės negu nešlovės, ir panašiai visų kitų dalykų...
Trečiadienis 14 d. Kaip danguje
Liturginių metų pabaigos skaitiniai primena išsipildymą: tomis dienomis bus atskirti tikri šių laikų pranašai nuo netikrų, tautos susirinks iš visų keturių šalių, nė vienas žmogus nebus paliktas. Visi turės teisę į gyvenamą vietą ir gyvens taikoje. Jei tikime, kad Dievo Karalystė jau čia, paprasčiausiai prašykime malonės dalyvauti šiame atėjime „didesnei Jo garbei”. Tada pamatysime žmogaus Sūnų danguje ir ant žemės ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.
Ketvirtadienis 15 d. Prabėgantis laikas
Liturginių metų pabaigos skaitiniai primena prabėgantį laiką gražiu figmedžio įvaizdžiu: „kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą”. Esame kviečiami žemėje stebėti augalą, kuris skleidžiasi, ir matyti jame kantrybę, reikalingą nokimui, metų laikų atpažinimui... Galima įsivaizduoti atsitiktinumus (klimatinius ar kitokius...), kurie pakeičia įvykių eigą. Tas pats vyksta ir mūsų gyvenimuose. Šiandieną prašykime malonės dabartyje išgyventi prabėgantį laiką...
Penktadienis 16 d. Susitikimas
Liturginių metų pabaigos skaitiniai primena susitikimą ir mums kalba, kad Viešpats visai arti prie mūsų slenksčio, kaip žiedas skelbia vaisių, pavasaris - vasarą, pabaiga kalba apie pradžią ir laukimas būna prieš susitikimą. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi”. Šiandieną leiskime aidėti šiems Apokalipsės žodžiams (Apr 3, 20), kad jie lyg aidas skintų mums kelią į susitikimą.
Šeštadienis 17 d. Dievas yra čia
Liturginių metų pabaigos skaitiniai primena amžinybę: „Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa išsipildys. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis”. Mozė dykumoje (Iš 3) amžinybę atrado degančio, bet nesudegančio krūmo liepsnoje: „Moze, Moze! Taip tu kalbėsi izraeliečiams: „VIEŠPATS, jūsų Dievas atsiuntė mane pas jus”. Jo vardas: „Aš esu, kuris esu”. Klausysiuosi „Aš esu, kuris esu”, kuris kviečia mane vardu ir laukia mano atsakymo. Atsakysiu: „Aš čia!”
Sekmadienis 18 d. Daryti mokinių darbus
Liturginių metų pabaigos skaitiniai primena Viešpaties atėjimo dieną ir valandą, sakydamas, jog niekas jų nežino! Kad ir kokia būtų diena ir valanda... Ignacas Lojola mums pataria trokšti ir pasirinkti vien tik tai, kas mus veda pirmyn į pabaigą, kuriai esame sukurti. Iš tikrųjų, kalbama apie tai, kad savo mokinio darbą turime padaryti nuolankiai ir pagal savo jėgas, kiek galime, vengdami būti Jo atėjimo kliūtimi. Esame siunčiami atverti vartus, duris į namus, gydyti ligonių, skelbti Naujienos... Laikas palankus: žvelgsiu į save, klausdamas savęs, ką esu padaręs dėl Jėzaus Kristaus, ką darau dėl Jėzaus Kristaus, ką turiu daryti dėl Jėzaus Kristaus. Tai svarbiausia!
