Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo balandžio 11 d. pirmadienio iki balandžio 17 d. sekmadienio, 2016
►link IV VELYKŲ sekmadienio
Kaip laukti Šventosios Dvasios (3/7)
Nueikime prie šaltinio ar fontano, jam nesant, likime savo namuose, laistykime gėles ar įsipilkime vandens į stiklinę. Atidžiai klausykimės tekančio vandens muzikos. Matykime jo jėgą ir jo gaivumą, jo galimybę teikti gyvybę ar kaip jis viską praryja, įsisiautėjus potvyniui. Be vandens nėra gyvenimo. Per daug vandens, negerai. Ateik, Šventoji Dvasia.
Namie
Šią savaitę galėsime stebėti, paskui panirti į tylą, kuri leistų klausytis. Stebėkime tylos kokybę ir kokia ji skirtinga, kai kas nors kalba viešai. Paskaitininkas, mokytojas, pamokslininkas: tyla ne tokia pat, kai paliečia mūsų širdis! Paskui pasistenkime panirti į tylą. Pašalinę visus trukdančius triukšmus, užmerkime akis ir pasistenkime pasimėgauti tuo, kas vyksta tyloje. Išorinėje tyloje, o ir vidinėje. Galime tai pabandyti atlikti keliese, paskui pasidalyti tuo, ką patyrėme, ir įvertinti, kas mums trukdė ar net kėlė nerimą. Gero klausymosi per visą savaitę!
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad smulkieji ūkininkai už savo vertingą darbą gautų teisingą atlygį.
„Manosios avys klauso mano balso“ Jn 10, 27
Klausytis – tai labai stengtis išgirsti. Bet kaip klausytis Viešpaties balso savo gyvenimo erzelynėje? Kaip galėtume išgirsti, kas mums sakoma? Kaip suprasime, ką reikia daryti, norint Juo sekti? Reikia prisipažinti, kad dažnai užduodame sau šiuos klausimus. Bet nors ir labai to trokštame, ne visada išlaikome reikalingas sąlygas klausymuisi. Tačiau yra toks pažadas: „manosios avys klauso mano balso, aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos”.
Visi tie „ir“ yra kaip primygtinis prašymas, kaip priegiesmis, svarbiausia - kaip nuostabus pažadas! Ar ištempiame savo širdies ausis, kaip dažnai giedame? Ar turime drąsos pasitraukti į nuošalę, panirti į vidinę ir išorinę tylą, kad geriau išgirstume?
Šiuo metų laiku dar esame apšviesti Velykų šviesos. Taigi, leiskime, kad širdį paliestų To, kuris mums žada gyvenimą. Plačiai ištempkime savo ausis šiam Viešpaties pažadui, Viešpaties, kuris mums leidžia likti savo namų šviesoje nuo šiandien ir per amžių amžius.
Marie- Bernadette Caro, KG bendruomenė
Nuo balandžio 11 d. pirmadienio iki balandžio 17 d. sekmadienio, 2016
►link IV VELYKŲ sekmadienio
Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 10, 27-30)
|
Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“.
|
Pirmadienis 11 d. Nebūti kurčiam
„Manosios avys klauso mano balso“, - sako Jėzus. Tai verčia galvoti apie „Shema Israel, klausykis, Izraeli“ (Įst 6, 4), apie tai, kaip Dievas kviečia savo tautą, ir tai dažnai kartojama Senajame Testamente. Klausytis: ar yra dar svarbesnis žodis? Nuo pat gimimo klausytis – tai leistis pasinerti į pasaulio garsus ir kito balsą Klausytis – kito, paties savęs, Dievo, pasaulio – tai leidžia humaniškai ir dvasiškai augti. Prašysiu malonės, kad nebūčiau kurčias giliems savo troškimams, man skirtam kvietimui, savo amžininkų šauksmui.
Antradienis 12 d. Atpažinti balsą
„Manosios avys klauso mano balso“, - sako Jėzus. Avys nekažink ką suvokia iš to, ką sako piemuo. Bet jos pasitiki juo ir atpažįsta jo balsą. Nereiškia, kad reikia paprasčiausiai klausytis. Svarbu klausytis Kristaus balso. Kuo šis žodis man artimas? Kaip Jį atpažįstu savo veiklos ir savo dienos sumaištyje? Kaip leidžiu jam aidėti savyje, rengdamasi susitikimui arba norėdamas apsispręsti, pavyzdžiui? Prašysiu Viešpaties malonės jo klausytis ir leisti, kad mane sujaudintų.
Trečiadienis 13 d. Iš tikrųjų klausytis
„Manosios avys klauso mano balso“, - sako Jėzus. Jėzus praleido daug laiko mokydamas ir norėdamas būti išgirstas. Bet Jis praleido daug laiko ir domėdamasi kitais, jų klausydamasi. Atrodo, kad Jis žino, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra, neteisdamas jo ir visko neprisiimdamas sau. O kaip aš klausausi ar kaip mėginu klausytis, kitam neprimesdamas savo baimės ir savo idėjų? Šiandieną pasistengsiu klausytis, geram nusiteikęs. Bet kur: namie, darbe, gatvėje ir maldoje klausysiuosi, pasistengsiu daryti, kaip Kristus.
Ketvirtadienis 14 d. Amžinas gyvenimas
Avys ne tik klauso Jo balso, bet ir seka Juo. Čia ne vergiškas paklusnumas, o pažinimas ir pasitikėjimas iš meilės: „aš jas pažįstu“. Jėzus joms pažada amžinąjį gyvenimą, gyvenimą, kuris nesibaigia ir kuris suteikia besitęsiantį džiaugsmą. Šis džiaugsmas apėmęs Pauliaus ir Barnabo klausytojus Apaštalų Darbuose (pirmasis skaitinys): „pagonys džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimu... Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios”. Leisiu, kad mane apimtų džiaugsmas, jog esu krikščionis ir esu išgelbėtas.
Penktadienis 15 d. Gerasis Ganytojas
Jėzus pažada globoti savo avis: „jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos”. Galiu prisiminti žodžius iš daugelio psalmių: „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta... Tu esi mano apsauga... Tu išgelbėjai mus nuo priešų...” Tokie pat jausmai ir Apreiškimo knygoje (antrasis skaitinys): „Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“. Dėkosiu šiam Dievui Ganytojui, į kurį galiu atsiremti.
Šeštadienis 16 d. Tėvo meilė
Kristaus prisirišimas prie savo avių ateina dar iš aukščiau. Jėzus iš tikrųjų sako: „Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos”. Tai didelė ir gera naujiena: mus iš tikrųjų myli Tėvas ir Jis mus patiki Jėzui. Skirsiu laiko dar kartą lėtai pasakyti visus Tėve mūsų maldos žodžius, apmąstydamas kiekvieną mintį, kuri ateina iš Jo per Jo Sūnų Jėzų, Jis nori viso ko geriausio man.
Sekmadienis 17 d. Ilga meilės istorija
Jėzus glaustai išreiškia, koks yra Jo meilės šaltinis: „Aš ir Tėvas esame viena“. Esame įpratę prie šios minties, pamirštame negirdėtą jos pusę. Lengvai subanaliname kitas tikėjimo tiesas, pateiktas šio sekmadienio skaitiniuose: pažadėtą tikintiesiems ilgalaikį džiaugsmą ir amžinąjį gyvenimą, o ir Dievo veidą, kuris niekada mūsų nepalieka. Šiuo Velykų laiku garbinkime Jį už visa gera, ką Dievas ir toliau mums tekia. Ir paskutinis pažadas mums duotas: ši geroji naujiena nėra slapta, nes „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų” stovėjo priešais Dievą. Užsiimkime ir mes vietą ir pasinaudokime ja.
