Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo lapkričio 3 d. pirmadienio iki lapkričio 9 d.sekmadienio, 2014
►link LATERANO BAZILIKOS PAŠVENTINIMO
Kaip melstis nesimeldžiant (2/4)
Trokšti, trokšti beviltiškai, trokšti iki skausmo ir iki kančios, iki didelės karčios tuštumos. Trokšti, kad viskas būtų kitaip, trokšti, kad baigtųsi žiaurumas, beprotybė, kvailumas, apgailestavimas. Trokšti linksmybės, šviesos, švelnumo. Alkti, trokšti kito pasaulio ir kitokio paties savęs (pagal Maurice Bellet tekstą).
Namie
Šį sekmadienį švenčiame Laterano Bazilikos, Romos popiežiaus katedros, išaukštinimą. Tai gali mums atrodyti tolima ir pasenę. Pasidomėkime tad savo vyskupijos katedra. Kokiame mieste ji yra? Kodėl? Kokio ji stiliaus? Kokie jos lobiai: vitražai, paveikslai, statulos? Ir jei ji ne per daug toli, nuvykime jos apžiūrėti su šeima ar draugais. Kita galimybė - surasti savo parapijos bažnyčią ar keletą jos bažnyčių. Visada galime atrasti ką nors neįtikėtino šiose vietose. Arba kaip piligrimui aplankykime vyskupijos piligrimines vietas. Visose šiose vietose mintyse susitikime tuos, kurie čia meldėsi, patikėjo savo neviltį ir viltį, išgyveno susitikimą, kalbėosi. Šios vietos mūsų gyvenime. Gero atradimo.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad jaunimas, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės turėtų kompetetingus ir pilnus išminties ugdytojus.
„Pasiimkite [savo paukščius] iš čia“ Jn 2, 16
Kokie apstulbę turėjo būti tie, kurie dalyvavo šiame Šventyklos “nuniokojime”? Gal būt kai kurie netgi išsigando šio žmogaus, stumdančio ir verčiančio viską, kas paprastai įrengta aukojimui Šventykloje. Juos ištiko apopleksija? Kilo šventas pyktis? Per daug komercijos šventoje vietoje? Apie tai dar ir šiandieną kalbama mūsų švenovėse... Tačiau reikėjo, jog artinantis Velykoms tikintieji suprastų, kam aukoti savo apeigines aukas. Tad, nėra ko jaudintis.
Tai, kas mums gali kelti klausimus, tai Jėzus, kuris liūdi dėl nustatytos tvarkos. Būtent Jėzus, laužo įpročius ir tradicijas. Tai Jis mus klausinėja: ar jūs veikiate dėl tikėjimo, o gal jūsų darbai kyla iš stabmeldystės? Veikimo būdas, kuris mums leidžia gyventi, ar veikimo būdas, kuris sustingdo įsipareigojimuose, po truputį prarandančiuose prasmę.
Šioje Pašventinimo šventėje galime savęs klausti, kur yra Dievo buveinė. Mūsų bažnyčiose, kad ir kokios jos būtų gražios? Mumyse pačiuose, kad ir kokie būtume blogi? O gal mumyse su kitais ar tarpe kitų? Galiausiai, kas svarbu sekant Kristumi?
Thierry Lamboley, jėzuitas
Nuo spalio 13 d. pirmadienio iki spalio 19 d.sekmadienio, 2014
►link 29 eilinio sekmadienio
|
Evangelija pagal šventąjį Joną (Jn 2, 13-2 Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“. Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. |
Pirmadienis 3 d. Keliaukime į Jeruzalę
Šios savaitės pradžia ragina „keliauti į Jeruzalę“ su Jėzumi. Artinasi Velykos, ir Kristus nori gyventi šiame svarbiausiame Jo tautai mieste. Čia prisimenama sandora, kurią Dievas sudarė su savaisiais. Keliauti į Jeruzalę su Jėzumi – tai atsiminti, kad Jis ant savęs neša visą Izraelio istoriją, apie kurią kalba Senasis Testamentas. Jei sandora, kurią Jėzus užmezga su mumis, yra nauja, ji pirmiausiai sutvirtinama pirmapradyje Dievo troškime susivienyti su žmonija. Tad, maldoje keliausiu.
Antradienis 4 d. Šventyklos prekeiviai
Gyvulių prekeiviai, pinigų keitėjai, bruzdėjimas... Jei sugretintume šventyklą su mūsų katedrų presbiterija, be vargo įsivaizduotume, kaip vyktų aprašoma prekybinė veikla: čia suvenyrų pardavėjai, restauratoriai, gatvės artistai... Į kokį galutinį tikslą nukreipta visa ši žmogaus egzistencija: į „ramią prekybą“, kuri skatina žmones bendrauti? Į kai kurių žmonių godumą, žmonių, norinių praturtėti? Savęs klausiu... ir stebėsiu savo vaizduotės paveiksle Jėzų, kuris daro keistą „netvarką“!
Trečiadienis 5 d. Tėvo namai
Mokiniai prisimena šiuos 69 psalmės žodžius: „juk uolumas Tavo namams dega manyje“. Jėzus iki galo atsiiduodaTėvo misijai, Jis visiškai įsipareigoja, nepakęsdamas jokio kompromiso. Tai ši Tėvo namų meilė, kuri sukelia Jo kančią, jį „sudegins“ Kančios metu. Kai kurie artistai (payzdžiui, Edita Piaf) liudijo gyvybingumą, kuris gali pažeisti kitus, net iki mirties. O aš? Auklėju savo vaiks, rūpinuosi ligoniu, panaudoju savo artisto talentą, save atiduodu darbui: atsiminsiu šias savo gyvenimo vietas, kur pasireiškia „Tėvo namų meilė“.
Ketvirtadienis 6 d. Koks ženklas?
Čia nesuprantami įprasti ženklai. Tik Jėzus vienas juos atpažįsta, Jo pašnekovai jų nesupranta. Ar negalvojame, kad po 2000 metų esame „gudresni“! Labai dažnai atsisakome atpažinti šiuos ženklus tokius, kokie jie yra, kad galėtume suvokti Dievo Kristaus Karalystės išsipildymą. Esame silpni tikėjime. Čia, reikalaudami ženklo, žydai į dienos šviesą ištraukia mūsų seną reakciją, kai tikėjimui Jėzumi reikalaujame įrodymo, aiškumo, saugumo. Jei čia ir liksime, juo blogiau mums: tikėjimas Kristumi ne toks. Kas Jis man?
Penktadienis 7 d. Sugriauti...
„Sugriaukite šią šventyklą“. Jėzus to nedaro. Ką, ar tai gražus darbas? Po keturiasdešimt šešerių metų triūso? Sugriauti tokią svarbią Dievo garbinimo vietą? O taip. Kristus mus paslaptingai kviečia peržengti „sudaiktėjimą“. Prancūzijos Bažnyčiai kyla klausimas, ar nereiktų kai kurių religinių pastatų, kuriuos labai brangu išlaikyti, perleisti kitiems, kad nereiktų jais rūpintis? Ką tokia evoliucija gali sudaiginti Bažnyčioje?
Šeštadienis 8 d. ...ir atstatyti
„Betgi Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą“. Geroji Naujiena yra ta: „Dievas tapo žmogumi, kad mes būtume sudievinti“ (F. Varillon, SJ). Mano kūnas yra žymiai didesnis už kaulų ir audinių krūvą! Jis yra Dievo kūrinys, Šventosios Dvasios talpykla, ypač kai jį per Eucharistiją sujungiu su Kristaus Kūnu. Dienos malda: „Dėkui Viešpatie, kad mane sukūrei pagal savo paveikslą ir davei kūną“.
Sekmadienis 9 d. Esame Dievo Šventykla!
Esame Dievo Šventykla. Niekas to geriau neapsako už Paulių, kai jis kreipiasi į korintiečius (2 skaitinys). Džiugus paradoksas: džiaugiamės Laterano Bazilikos, Romos vyskupo katedros, Pašventinimo diena tada, kai Jėzus kviečia sugriauti pačią aukščiausią Viešpaties minėjimo vietą Jeruzalėje. Šį sekmadienį dėkokime už drąsią bažnyčių statytojų tarnybą, liudijančią savo tvirtą tikėjimą. Tikėjimą Dievo Sūnumi, kuris dėl meilės žmonijai tapo žmogumi, prieš prisikeldamas patyrė pažeminimą ir mus patraukė paskui save, kad gyventume amžinai. Graži ar ne tokia graži bažnyčia, kur šiandieną švenčiu Mišias, yra tik tiek didelė, kiek priglaudžia Dievo tautos vyrų ir moterų.
Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo spalio 27 d. pirmadienio iki lapkričio 2 d.sekmadienio, 2014
►link MIRUSIŲJŲ PAGERBIMO (VĖLINIŲ)
Kaip melstis „nesimeldžiant“ (1/4)
Perskaitykime gilios minties knygą, stipriai trokšdami tiesos, nesigodėdami sužinoti, nesistengdami ginčytis, bet skonėdamiesi, mylėdami teisybę. Atverkime gelmę visoms gimstančioms mintims ir leiskime joms gyventi ramybėje, kai ramybė ateina suteikti vaisių (pagal Maurice Bellet tekstą).
Namie
Per visus metus prašome šventųjų užtarimo, už juos meldžiamės, kalbame su visais tais šventaisias, kurie mums brangūs. Šios savaitės šeštadienį Visų Šventųjų šventė suteikia gražią progą juos pagerbti ir dar labiau su jais suartėti. Perskaitykime ar peržvelkime vieno iš jų gyvenimą, susipažinkime su ta ar tuo, apie kurį/ią dažnai draugas mums pasakoja, susiraskime kokią jų parašytą maldą ir kiekvieną dieną ją giedokime. Kas vakarą grįžkime prie žodžio, kuris mus palietė, kuris mums atskleidė prisikėlimo džiaugsmą, ir atiduokime jį Viešpačiui, giedodami pavyzdžiui „Dievo šventieji ir šventosios, melskite už mus“.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad dėl vienatvės kenčiantys žmonės patirtų Dievo artumą ir savo brolių pagalbąs.
„Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ Mk 15, 39
Išgirdę Jėzaus šauksmą „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“, kai kas tyčiojosi, kiti provokavo, kiti stebėjo, kiti tylėjo, kiti verkė, kiti stovėjo nuošalyje, dar kiti „parodė kulnis“. Kai ištinka kančia, ie mes galime visaip elgtis.
Ypač šiandieną, kai nėra geras tonas parodyti savo silpnumą, pasidalyti savo sunkumais: turime būti stiprūs ir protingi. Bet kokia kaina? Net prarasdami savo jausmus, sielą, gyvenimo prasmę. Kito kančia išmuša iš vėžių, sutrikdo, bet ji mus verčia judėti. Kaip po patirto smūgio atsitraukiame ir skyriame laiko peržvalgai, naują realybę galime pamatyti kaip šis šimtininkas: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus“.
Kartais savęs kaltinimas, sąžinės graužimas, apgailestavimas mums trukdo įeiti į prisikėlimo džiaugsmo slėpinį. Šie jausmai mus uždaro. Bet ar nereiktų rytoj visų Šventųjų šventei pakeisti savo įpročius, kad galėtume šaukti iš džiaugsmo: vieną dieną jie prisikels.
Emmanuelle Huyghues Despointes, Šenaklio Dvasinis centras
Nuo spalio 27 d. pirmadienio iki lapkričio 2 d.sekmadienio, 2014
►link MIRUSIŲJŲ PAGERBIMO (VĖLINIŲ)
Pirmadienis 27d. Kryžiaus ženklas
Tikėjimas sustiprėja, kai patiriame skaumingą tikrovę: „Jėzų nukryžiavo“. Kaip sako Paulius: „o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė” (1Kor 1, 23). Dažnai pamirštame siaubingą mirtį ant kryžiaus, o ypač pamirštame vilties, kuriuo jis tapo, ženklą. Šiandieną atidžiai žvelgdamas į kryžių, kiekvieną kartą mąstysiu apie savo artimą, „miegantį prisikėlimo viltimi“.
Antradienis 28 d. Artimi draugai
Švenčiame Simoną ir Judą. Jie mums primena, jog Jėzus juos išsirinko, kad savo misijoje nebūtų vienas. Kaip ir kiti apaštalai, jie neturėjo jėgų likti prie kryžiaus. Bet Jėzus neatėmė iš jų savo draugystės. Jis jiems netgi suteikė jėgų mirti, kad pašlovintų Jo vardą. Kad jie man padėtų išlikti tikėjime ir tapti Jėzaus apaštalu.
Trečiadienis 29 d. Dievo apleidimas
Jėzus buvo tikras žmogus, kai šaukė lemtingą valandą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šie žodžiai išreiškia didžiulį nerimą mirties akivaizdoje. Galiu skirti laiko dar kartą perskaityti kitas 22 psalmės eilutes ir išgirsti kvietimą pasitikėti Dievu, nežiūrint savo baimių. Nes: „Juk jis nepaniekino, jis neatmetė vargšo maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, – išgirdo, kai varguolis šaukėsi“ (Ps 22, 25).
Ketvirtadienis 30 d. Šimtininko tikėjimas
Matydamas Jėzų mirštantį ant kryžiaus, šimtininkas šaukė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” Šis pagonis mums primena, kad kartais būna žmonių, nutolusių nuo religijos, kurie sugeba geriau nei mes atpažinti Dievo veikimą kokiame tai įvykyje ir susitikime. Jėzus sau netgi leido pasakyti, jog nerado didesnio tikėjimo už kito šimtininko, atėjusio paprašyti išgydymo savo tarnui. Prisiminsiu artimuosius, kurie netiki taip kaip aš, tačiau yra tikėjimo ženklai gyvenime.
Penktadienis 31 d. Nuo pirmos valandos
Tada, kai žmonės išlieka prislėgti dėl Jėzaus mirties, „labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos [moterys] ateina saulei tekant prie kapo”. Jų prisirišimas prie Jėzaus yra toks, kad jos nepaiso savo baimės ir kareivių. Mąstysiu apie moteris, kurios ir šiandieną yra pirmosios užuojautos apaštalės, ir dėkosiu už jas.
Šeštadienis 1 d. Šeimos šventė
Visų Šventųų šventė nėra tokia šventė, kaip kitos. Nešvenčiamas koks nors Kristaus gyvenimo įvykis. Prisimenami visi Dievo draugai, kurie yra ženklai, kad Dievo gerumas yra skirtas visiems. Tai man suteikia progą pasitikėti šventųjų užtarimu, šventųjų, kurie iš tikrųjų svarbūs man: Augustino, tėvo Faverio, Motinos Teresės... Jų veidai man kalba apie gyvenimą, kurio net mirtis negali sustabdyti.
Sekmadienis 2 d. Gedulo diena, džiaugsmo diena
Tą dieną, kai prisimename visus ištikimus mirusiuosius, esame kviečiami atgaivinti savo tikėjimą prisikėlimu. Tai reiškia: gręžtis į Kristų, mirties nugalėtoją, nes „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų [...] tikėjimas” (1 Kor 15, 14). Klausykimės, ką moterims, o ir mums sako angelas: „Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra”. Atsitiko negirdėtas dalykas. Mirtis buvo nugalėta: tai pati gražiausia naujiena. Bet svarbu mąstyti ir apie savo prisikėlimą, ir apie prisikėlimą tų, kurie anksčiau mūsų nuėjo į kitą gyvenimą. Prašykime Viešpaties padidinti mūsų tikėjimą prisikėlimu: tiek Jo, tiek ir mūsų, Jam patikėkime tuos, kurie mus paliko šiais metais, kad jie gyventų su Juo.
Pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį
parengė Birutė Šinkūnienė
