Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo balandžio 6 d. pirmadienio iki balandžio 13 d. sekmadienio, 2014
►link VERBŲ sekmadienio
Evangelijos džiaugsmas užkrečiamas! (5/6)
Natūralu šalintis kitų kančios! Žmogiška, per daug žmogiška stengtis save apsaugoti! Tačiau kiek ironijos šiuolaikiniame pasaulyje, taip ieškančiame konforto! Kodėl? Nes drama, kančia mums neišvengiamos. Kiekvieną dieną jos prieš akis, nukreiptas į popierius, prieš ausis, klausančias televizijos ar radijo! Sunku to išvengti. Sunku nekalbėti apie tai, kas mus supa.
Tad, ko iš mūsų prašo Kristus ir ką mums primena popiežius Pranciškus? „Pats Jėzus yra Evangelijos pasirinkimo pavyzdys, įvedantis mus į tautos širdį“. Jis artimas visiems, būdamas iki galo su kiekvienu žmogumi. Prieinamas, visada pasiekiamas, nekreipiantis dėmesio į tai, kas ką pasakys api Jį, Jis mus kviečia elgtis taip pat, nes esame Dievo tauta. O kad sukurtume bendruomenę, nėra kito pasirinkimo, kaip gyventi dėl kiekvieno.
Evangelijos džiaugsmas mus kviečia prisiliesti prie žmogaus kančios pagarbiai ir švelniai, nebėgti nuo Viešpaties, kalbančio savo žaizdomis.
Emmanuelle HuyguesnDespointes, Šenaklio dvaisngumo centras
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad prisikėlęs Viešpats pripildytų vilties širdis tų žmonių, kurie kenčia skausmo ir ligos išmėginimą.
„Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Mt 21, 9
Išgyventi stiprią patirtį, kad esame tauta
Kartais esame gundomi būti krikščionimis, išlaikančiais apdairų atstumą nuo Viešpaties žaizdų. Tačiau Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmogaus skurdo, kančios, vargo, kitų kenčiančio kūno. Jis laukia, kol liausimės ieškoję, kur pasislėpti nuo kitų skausmo; laukia, kol pradėsime bendrauti su kitais ir pažinsime švelnumo jėgą. Kai tai darome jaučiamės priklausą tautai.
Popiežius Pranciškus Evangelijos džiaugsmas, Nr 270
Nuo balandžio 6 d. pirmadienio iki balandžio 13 d. sekmadienio, 2014
►link VERBŲ sekmadienio
|
Evangelija pagal šventąjį Matą (Mt 21, 1-11) Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, 2 tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. 3 O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: 'Jų reikia Viešpačiui', ir iš karto juos paleis“. 4 Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: 5 Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio. 6 Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. 7 Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. 8 Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. 9 Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana] Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!Osana aukštybėse!“ 10 Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ 11 O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“.
|
Pirmadienis 7 d. Atpažinti vietas
Vakar dienos mišiose girdėjome Gerąją Viešpaties Naujieną, Viešpaties, apverkiančio savo draugo Lozoriaus mirtį, kol dar jo neprikėlė. Šiandieną drąsiai seksime Jo pėdomis ir eisime link Alyvų kalno, kur Kristus išpranašaus trigubą Petro atsižadėjimą. Artimiau susipažinsiu su šia vieta: kaip Jėzus, neturiu to bijoti, o turiu susitaikyti, jog Žmogaus Sūnus greit bus išduotas dėl mano išgelbėjimo.
Antradienis 8 d. Būti mokiniu
Mokiniai dažnai klysdavo, nieko nesuprasdami, kai Jėzus jiems skelbdavo, jog turės mirti. Tačiau Jis norėjo juos iki galo susieti su savo misija, pirma savęs siųsdamas ieškoti asilaičio. Viešpatie, nors mano širdis dažnai užverta Tavo žodžiams, Tu pasitiki manimi, kad Tave lydėsiu iki galo. Leisk man paprastai kaip Tavo mokiniai, paklusti Tavo misijai.
Trečiadienis 9 d. Ant asilo
Asilas ir asilaitis... Dievui, tapusiam žmogumi. Juokingas jojamasis gyvulys nesiliauja gluminęs mūsų supratimą apie didingumą. Tačiau Zacharijas mus jau perspėjo! Asilas turi kai ko mus išmokyti. Tai ne kažkoks nepaprastas, o tvirtas, paklusnus gyvulys. Viešpats, žinoma, mūsų neprašo veikti, kaip šis gyvulys veikia... bet galiu Jo prašyti suteikti jo savybių, kai gyvenime artinsis išbandymai.
Ketvirtadienis 10 d. Viešpats praeina...
Keistas apsiaustais nutiestas kelias... Kiti nukloja kelią šakomis, kurias sekmadienį primins mūsų verbos. O jei šis gestas leistų man būti dėmesingesniam kiekvienam, kuriame gyvena Viešpats? Kokiam nors pagyvenusiam žmogui, einančiam per gatvę, vargšui, kuriam reikia naujų drabužių... Gavėnios metu yra daug progų, kad parodyčiau, jog ir aš einu tuo keliu, kuris ir toliau tiesiamas Viešpačiui tarp mūsų.
Penktadienis 11 d. Sukelti sujudimą
„Sujudo visas miestas“. Tai daugiau nei bruzdėjimas, tai daugiau nei demonstracija kokiu nors visuomenės klausimu. Jėzus nelieka abejingas. Evangelija neturi kitų tikslų, tik pasidalyti su visais. „Sukelkite sujudimą!“, - neseniai paragino jaunimą popiežius Pranciškus! Mąstysiu, kaip galiu jam paklusti ir pasėti kiek galiu viso miesto sujudimą arba sujudimą savo darbe, šeimoje, tarp draugų. Ar save atpažįstu kaip „jauną“?
Šeštadienis 12 d. Kas Jis toksai?
„Dovydo Sūnus“, „tas, kuris ateina Viešpaties vardu“, „pranašas Jėzus iš Nareto“: Kristaus veidai įvairūs, kad galima būtų atakyti į šį klausimą: „Kas Jis toksai?“ Galiu pridurti kitus, kuriuos prisimenu („Aukščiausiojo Sūnus“, „Dievo Avinėlis“, „Žmogaus Sūnus“...) Gal būt yra ir kitų, kurie iškyla mano širdyje, nė vienas jų nėra „tikresnis“ ar „svarbesnis“ už kitus. Svarbiausias yra tas, kuris mane grąžina į šią tiesą: Jėzus yra mano draugas.
Sekmadienis 13 d. Jis nusižemino, Dievas Jį išaukštino
Mišiose girdėsime Kančios istoriją: nepamirškime šią savaitę atliktų mažų dvasinių pratybų apie Mesijo įžengimą į Jeruzalę. Tad, truputį paskanausime paslapties, apie kurią kalba Paulius filipiečiams (2 skaitinys), pradėdamas nuo Jėzaus (Dievo prigimties), kuris „godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu: (Fil 2, 6) (Viešpats ant asilaičio...) Viešpaties nusižeminimas, kuris galiausiai pasireišė ant Kryžiaus, turėjo vienintelį troškimą, kad tikėtume Juo ir skelbtume, jog Jis yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei. Ši tiesa leidžia mums tą išgyventi per savo žodžius ir veiksmus, tarnaujant Bažnyčiai ir pasauliui.
Pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį
parengė Birutė Šinkūnienė
