Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugsėjo 26 d. pirmadienio iki spalio 2 d. sekmadienio, 2016
►link 27 eilinio sekmadienio
Kaip melstis su žemės planeta (1/5)
Žemė: paimkime į rankas truputį žemės. Smėlio, molio, žvyro, dulkių ar akmenukų... Nesvarbu, svarbu nebijoti susiteršti rankų, norint suvokti savo kilmės spalvą. Ar ne taip buvo sukurtas Adomas, pirmasis žmogus, - iš žemės? Paskui ištieskime atviras rankas, dėkodami Kūrėjui už visą gyvenimą.
Namie
Šią savaitę savęs klauskime apie tarnystę. Ar jaučiatės pavargę vakare? Diena buvo perpildyta? Noriu pailsėti, tačiau dar reikia kai ką padaryti...? Kaip išgyvename tokias situacijas? Kada manome, kad tarnaujame? Peržvelkime kiekvieną dieną akimirkas, kai buvome gundomi nuleisti rankas ir staiga apkaltinti kitą, kas jas nuleidome. Prisiminkime situacijas, kada veikėme patys ir kada laukėme, kad kitas veiktų. Žvelkime į žmones, kurie negali rinktis ilgų ir varginančių dienų.... Kaip šią savaitę išgyvensime šį mums duotą dabarties laiką?
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad žurnalistai, atlikdami savo darbą, visuomet vadovautųsi pagarba tiesai ir stipriu etikos jausmu.
„Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį“ Lk 17, 5
Ar jau kada nors matėte, koks garstyčios grūdelio dydis? Apie milimetrą. Mažas, labai mažas. Ar matėte, koks jis tampa užaugęs: jis gali pasiekti metrą.
Ne taip svarbu žinoti, kaip auginti savo tikėjimą, o paprasčiausiai, turime priimti šį mažą grūdelį savyje. Jis praeis savo kelią, mums nežinant ir tuo nesirūpinant. Jis augs laisvai, skleisis ir atneš vaisių, gražių vaisių.
Jei prašysime, kad jis augtų taip, kaip mes to norėtume: greičiau, aukščiau, žaliau..., rizikuosime labai nusivilti, o tai, žinoma, neatitinka mūsų troškimų.
Per šį įvaizdį Jėzus mus kviečia žvelgti plačiau. Neverta stengtis matuoti savo tikėjimą ar norėti jį numalšinti; jis šiek tiek primena pokerį: kartais stebina, kartais padaro laimingą, kartais nuvilia, labai nuvilia.
Praplėskime savo žvilgsnį, stebėkimės gamtos dosnumu, net jei manysime nieko nepadarę, bet Dievo akyse gali būti kitaip... paprasčiausiai rūpinkimės tuo, kas mums duota. Ir nesiekime būti superherojais.
Emmanuelle Huyghues Despointes, Šenaklio Dvasingumo centras
Nuo rugsėjo 26 d. pirmadienio iki spalio 2 d. sekmadienio, 2016
►link 27 eilinio sekmadienio
Evangelija pagal šventąjį Luką (Lk 17, 5-10)
Pirmadienis 26 d. Gražus prašymas...
Apaštalų prašymas („Sustiprink mūsų tikėjimą!) kalba daug apie jų dvasinę būseną: jis išreiškia jų stiprų norą tikėti „daugiau“ – be abejo, jie jaučia, kad visiškai nėra atsiliepę į tai, į ką Jėzus juos kviečia; iš tikrųjų jis taip pat liudija, jog jie jaučiasi nepajėgūs labiau tikėti be išorinės pagalbos; jis kalba pagaliau ir apie tai, jog jie aiškiai supranta, kad Jėzus gali jiems padėti. Jis yra, tad, tikėjimo aktas, rodantis didelį nusižeminimą. O aš, kaip aš esu nusiteikęs? Koks mano tikėjimas?
Antradienis 27 d. ....ar netinkamas?!
Tačiau apaštalų prašymas neskamba tiksliai. Ko jie iš tikrųjų nori? Kad Jėzus prieš jų akis padarytų stebuklą, „sustiprinsiantį“ jų tikėjimą? Kad Jis sustiprintų jų širdis, ar jose įtaisytų „tikėjimo-metrą“ lyg potenciometrą ir jį nustatytų ties maksimumu? Atrodo, sunku tinkamais žodžiais išreikšti jų tikrą troškimą, tai jiems iš tikrųjų nepasiekiama. Galiu šiandieną Viešpaties prašyti, kad geriau suvokčiau savo troškimą ir Jam išsakyčiau, ko iš tikrųjų noriu.
Trečiadienis 28 d. Žingsnis į šoną
Kad jiems leistų eiti pirmyn, Jėzus žengia žingsnį į šalį, samprotaudamas apie paslaptingą absurdišką dalyką: jei jie turėtų nors truputį tikėjimo, figmedis (kitas galimas šio žodžio iš graikų kalbos vertimas – medis) – kuris laikomas neišraunamu – jų nurodymu persikeltų į jūrą. Kitaip tariant, tikėjimas ne kiekybės klausimas, o... tikėjimo! Jėzus kviečia savo apaštalus nesvarstyti tik teoriškai, jei nori labiau
pasitikėti. Šiandieną galiu Viešpaties prašyti, kad labiau įeičiau į visišką ir pilną pasitikėjimą Juo.
Ketvirtadienis 29 d. Paprastas tarnas
Bet Jėzus eina toliau, nes puikiai jaučia, jog jų prašymas liudija apie blogą jų santykį su Dievu. Trumpu palyginimu Jis jiems primena, kad Dievas pirmiausiai nėra jų tarnas, o labiau Šeimininkas, kuriam jie pakviesti tarnauti. Ar Jis nesistengia jų pastatyti į tikrą - paprasto tarno - vietą? Galiu kreiptis į angelus Mykolą, Gabrielių ir Rafaelį, kuriuos Bažnyčia šią dieną švenčia, ir mąstyti apie savo santykį su Dievu. Ar esu nuolankus tarnas, o gal reiklus šeimininkas?
Penktadienis 30 d. Veiklus
Tarnas, visiškai nenaudingas, kviečiamas įsipareigoti ir pilnai įsipareigoti: dieną dirbti žemę ar ganyti gyvulius, vakare – patarnauti prie stalo. Tik paskui jis gali pailsėti. Šeimininko elgesys gali pasirodyti negailestingas, tačiau jis priklauso nuo Jėzaus laikų realybės! Jėzus šitaip savo mokiniams atskleidžia, koks reiklus yra sekimas Juo. Bet ir primena: Dievas visagalis ir Jis pasikliauja jų visišku įsipareigojimu, nes apsisprendė veikti per juos – ir per mus – pasaulyje. Šiandieną galiu mąstyti apie tai, jog jaučiu kvietimą įsipareigoti tarnystei, kuriai mane šaukia Viešpats.
Šeštadienis 1 d. Nieko nelaukiant
Tarnas kviečiamas pripažinti, kad atiduodamas savo kūną ir sielą, jis tik atlieka savo pareigą. Žinoma, šį palyginimą sunku girdėti. Ar Dievas yra išnaudotojas, nerodantis švelnumo savo tarnams? Atrodo, taip. Tačiau Jėzus palieka vieną neišspręstą klausimą: „Argi samdiniui dėkojama?“ Šiandieną galiu Viešpaties klausyti: ar man reikia Dievo dėkingumo? Ir ką tai man liudija?
Sekmadienis 2 d. Radikaliai save peraugę!
Jei Jėzus pasakoja šį palyginimą, ar ne norėdamas mums priminti, jog Dievas mus labai viršija ir veikia nepelnytai? Taip, tikėkite tuo, Dievas dėkingas savo tarnams! Ir ar netrokšta atskleisti tai, kad jei Juo visiškai pasitikėsime, Jo veikimas viršys mūsų įsivaizduojamą? Taip, Dievas gali perkelti figmedžius, jei tikėsime Juo! Ar pagaliau neturime stengtis atskleisti, koks svarbus Jo santykis su Tėvu? Taip, Jėzus yra paprastas palyginimo tarnas, nieko netrokštantis iš kito, tik tarnauti ir siekti, kad Šeimininkas būtų patenkintas. Todėl Jam patikėta nešti Dievo Gyvenimą žmonėms. Tad, džiaugsmingai ženkime Sūnaus- tarno pėdomis didesnei Dievo garbei!
