grįžti į: 

 link XXXIII eilinio sekmadienio, C

 

 

 

Kiekvienos savaitės dienos maldos,

apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją 

nuo lapkričio 17 d. pirmadienio iki

lapkričio 23 d. sekmadienio, 2025

 

 

 link KRISTAUS KARALIAUS iškilmės, C

  

 

  

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Leonu XIV.

 

Melskimės,

kad su mintimis apie savižudybę kovojantys žmonės

savo bendruomenėje rastų jiems reikalingą paramą,

pagalbą bei meilę ir atsivertų gyvenimo grožiui.

 

 

 

„Šitas yra žydų karalius“

 

                                                                 Lk 23, 37 

   

 

Karolis Didysis vargu ar būtų neprieštaravęs kareivių tyčiojimuisi. Kaip ir Napoleonas, kaip ir daugelis kitų krikščionių valdovų. Karalių visagalybės daug mūsų kultūroje ir mūsų lūkesčiuose. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Karaliaus, šventimas pastato mus į nepatogią padėtį. Ar Jis iš tiesų visagalis karalius? Neretai girdime, kad kunigams sunku aukojant Mišias maldoje ištarti „Visagalis Dievas“. Kai kurie renkasi žodžius „Visus mylintis Dievas“ arba „Visagalis meilėje“. Iš kur kyla šis diskomfortas? Vis dėlto, apmąstydami Kristaus mirties ant kryžiaus slėpinį, atsiveriame Dievo galiai. Gerasis nusikaltėlis – tikras vagis! – neklydo. Kabėdamas ant kryžiaus jis išdrįsta pradėti pokalbį su Jėzumi ir paprieštarauti kitam nusikaltėliui. Galiausiai jam pažadamas Rojus. Argi tai ne Kristaus Karaliaus visagalybė?

 

 

Thierry Lamboley, jėzuitas

 

 

 

 

Evangelija pagal šventąjį Luką
(Lk 23, 35–43)

 


Anuo metu seniūnai tyčiojosi iš Jėzaus kalbėdami: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų

karalius.“ Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ 

 

 

 

 

Pirmadienis 17 d.

 

 

Kaip žvelgiu?

 

 

Jėzų prikalus prie kryžiaus, „žmonės stovėjo ir žiūrėjo“. Žmonės į Jėzų „žiūri“. Jiems būdingas vojeristinis požiūris, nesveikas smalsumas. Ar šis žmogus, apie kurį tiek gero buvo kalbama, dabar pasirodo toks silpnas, argi Jis savęs neišgelbės? Ar Jis mirs? Kiek Jis bus pažemintas? Tai verčia

mane klausti savęs, kaip žiūriu į šiuos dalykus. Kada ar kur „žiūriu“ netinkamai, netaktiškai? Skirsiu laiko kontempliuoti Kristų ant kryžiaus ir prašysiu tyro žvilgsnio malonės.

 

 

 

 

Antradienis 18 d.

 

 

Kaip klausausi?

 

 

Scena rutuliojasi patyčių, įžeidinėjimų ir provokacijų kakofonijoje. Pirmiausia girdime puolančius seniūnų ir kareivių žodžius; tada prisiartinus prie kryžiaus pasigirsta dviejų nusikaltėlių pokalbis; ir

tik vėliau, ištempus ausis, galima išskirti Jėzaus žodžius. Jis neatsako miniai, Jis kreipiasi palaiminimo žodžiais į „gerąjį nusikaltėlį“: išskiria jį iš aplinkinių riksmų. Dievo balso negirdėti minios triukšme, valdinguose ir neaiškiuose žodžiuose. Kaip galiu būti dėmesingas ir išgirsti Viešpaties balsą? Prašysiu šios malonės.

 

 

 

 

Trečiadienis 19 d.

 

 

Kaip kalbu?

 

 

„Gerasis nusikaltėlis“ stebina savo drąsa: būdamas ant kryžiaus, besiartinant mirčiai, jis randa jėgų pakelti balsą, nutildyti savo draugą ir kalbėti tiesą nepaisydamas visų kliūčių. Prisiminsiu savo gyvenimo akimirkas ar situacijas, kai gailiuosi neturėjęs tokios drąsos. Dievo prašysiu žodžio laisvės malonės.

 

 

 

 

Ketvirtadienis 20 d.

 

 

Kaip meldžiuosi?

 

 

Du nusikaltėliai į Jėzų kreipiasi savaip. Pirmasis išreiškia maištą tonu, primenančiu kai kurias psalmes. Tai viltį praradusio žmogaus, abejojančio Dievu, šauksmas. Antrasis kupinas gilios pagarbos. Jis neieško išgelbėjimo šiame pasaulyje, bet gręžiasi į Karalystę. Mumyse tūno abu šie žmonės, du šie žvilgsniai į Dievą. Šiandien melsiuosi bendrystėje su visais, kurie praradę viltį, kurie maištauja prieš Dievą.

 

 

 

 

Penktadienis 21 d.

 

 

Kaip atsispirsiu?

 

 

Ši scena primena Kristaus gundymą dykumoje: Jėzus nusilpęs, pažeidžiamas, o pašaliniai ragina Jį atlikti įspūdingą veiksmą (paversti akmenis duona, pulti nuo šventyklos, išgelbėti save), kad įrodytų, jog iš tiesų yra Dievo Sūnus. Susitikęs su velniu, Jėzus rėmėsi Žodžiu. Ant kryžiaus Jis tyli. Jis semiasi stiprybės iš visiško pasitikėjimo Tėvu ir tikrumo, kad yra Dievo vaikas. Prašysiu malonės, kad įtvirtinčiau savo, kaip Dievo vaiko, tapatybę. Tai tapatybė, kuri mane išlaisvina ir padaro gebantį atsispirti bet kokiems gundymams.

 

 

 

 

Šeštadienis 22 d.

 

 

Kaip priimu?

 

 

„Šiandien su manimi būsi rojuje.“ Jėzus turi galingą žinią gerajam nusikaltėliui. Ši žinia skirta man... šiandien. Ją turiu priimti su pasitikėjimu. Nežinome, kokius nusikaltimus padarė gerasis nusikaltėlis, nei, tiesą sakant, kokius blogasis... Ir gerai! Visi esame tie du nusikaltėliai. Kiekvienam iš mūsų Kristus šiandien siūlo išgelbėjimą. Nuo mūsų priklauso, ar Jo trokšime, ar Jį priimsime nuolankiai ir paklusniai. Savo dieną išgyvensiu su šia perspektyva: „šiandien“ leisiu, kad Jėzus mane

išgelbėtų... Galiu drąsiai teigti, kad mano diena bus apšviesta kitokia šviesa.

 

 

 

 

Sekmadienis 23 d.

 

 

Toks paradoksalus karalius

 

 

Ši Evangelijos scena yra tarsi aukštyn kojom apverstas Atsimainymas: Jėzus ant kalvos, apsuptas ne Mozės ir Elijo, o nusikaltėlių. Jis nebe atsimainęs, o subjaurotas; mokiniai, norėję pasistatyti palapines ir pasilikti su Juo, pabėgo nuo kryžiaus. Atsimainymas yra ryškus Jėzaus dieviškumo

ženklas; nukryžiavimas leidžia tuo suabejoti. Vis dėlto Bažnyčia pasirenka šią Evangeliją Kristaus Karaliaus šventei. Tai krikščioniškojo tikėjimo paradoksas: mūsų Dievas tapo žmogumi. Mūsų Karalius tapo tarnu. Mūsų Viešpats tapo nuolankus. Skirkime laiko apmąstyti Kristui ant kryžiaus ir

Jį pagarbinkime: parpulkime ant kelių, pabučiuokime kryžių... Iš tiesų, Jį, Tarną Karalią, norime mylėti.

 

 

 

 

 

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos       .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).