Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugpjūčio26 d. pirmadienio iki rugsėjo 1 d. sekmadienio, 2013
►link 22-ojo eilinio sekmadienio
Kaip melstis su Žemės planeta (1/5)
Žemė: paimkime truputį žemės į rankas. Smėlio, molio, purvo, žvirgždo, dulkių ar žvyro... Nesvarbu, svarbiausia nebijokime išsipurvinti rankų, kad suvoktume savo kilmės spalvą. Argi Adomas, pirmasis žmogus, „žemiškasis“, nebuvo iš to sukurtas? Paskui atverkime delnus ir dėkokime Kūrėjui už visą, kas gyva.
Namie
Peržvelkime, ką namie veikiame sąmoningai ar nesąmoningai. Pirmiausia galvokime, kokią vietą mėgstu užimti prie stalo: šalia ko ar priešais ką? Paskui žiūrėkime, kur kiekvienas sėdasi. Ar kas kartą toje pačioje vietoje? Ar yra žmogus, prie kurio niekas neišdrįsta atsisėsti? Ar yra vietų, kur niekas nenori sėsti? Ar priešingai, yra garbingų vietų, kurių visi nori? Trumpai tariant, svarbu šią savaitę elgtis taip, kad kiekvienas galėtų rasti vietą, rizikuojant pakviesti kurį nors vietą pakeisti, kad stalas vis labiau būtų Karalystės ženklas.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad vyskupai, kunigai ir visi Evangelijos skelbėjai drąsiai liudytų ištikimybę nukryžiuotam ir prisikėlusiam Viešpačiui.
„Būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti“. Lk 14, 14
Laimės, į kurią Jėzus kviečia kiekvieną vyrą, kiekvieną moterį, patirtis yra iš tikrųjų stebinanti, nes ji priešinga sveikam protui ir tam, kas įprasta mūsų pasaulyje.
Pirmiausia, laimė nėra patirtis, gyvenanti viena ar prisipildanti pati iš savęs. Nieko panašaus į laimę, kurią sukelia pyrago degustaciją ar gero romano skaitymas. Žinoma, tai svarbiausia laimė gyvenimo pusiausvyrai, bet Dievo Karalystės dinamika yra kitur.
Paskui pagrindinė patirtis yra dovana kitam. Duoti. Turėti kažką, ką gali kitam atiduoti. Paaukoti truputį to, ką turi, kad kiti savo ruožtu galėtų tuo pasinaudoti. Jėzui daugiau džiaugsmo suteikia duoti, nei priimti. Tai nėra taip jau dažna...
Pagaliau ir ypač Jėzus tai siūlo: duoti, nieko nelaukiant mainais. Tad, idealu yra duoti vargšams, tai yra, tiems, kurie tikriausiai nebeturi daugiau jėgų prašyti, taip jie gėdyjasi ir kurie niekada, niekada, iš tikrųjų niekada negalės pasielgti panašiai.
O, mano Dieve, kokia laimė!
Thierry Lamboley, jėzuitas
Nuo rugpjūčio26 d. pirmadienio iki rugsėjo 1 d. sekmadienio, 2013
►link 22-ojo eilinio sekmadienio
Pirmadienis 26 d. Pasirinkti vietą
Jėzus yra stebėtojas: Jis pradeda šia diena, kad leistų mums suprasti dalykus. Stebėkime sceną su Juo: esame pas fariziejų, pakviestieji gali pasirinkti vietą ir jie spontaniškai renkasi pirmąsias vietas. Šiandieną galiu būti dėmesingas vietai, kurią renkuosi šeimoje, o ir darbe, susirinkimo metu, per pertrauką su kolegomis, transporte... Klausiu savęs, kad suprasčiau, kas motyvuoja mano pasirinkimą: draugiškumas, pripažinimo ar autoriteto poreikis ar kas kita.
Antradienis 27 d. Vestuvėms
Pradedant šia scena, Jėzus nori mums kai ką gilesnio atskleisti, užsimindamas apie vestuves. Šis biblinis vaizdinys yra pilnas prasmių: kalbama apie Sandoros istoriją, ir pati vestuvių puota, į kurią visi esame pakviesti, duoda Karalystės vaizdą. Šioje Karalystėje viskas atvirkščiai, ir vietos yra sukeistos: „daugel pirmųjų bus paskutiniai“,- sako Jėzus Mt 19, 30. Ar esu pasirengęs dalyvauti Karalystės vestuvėse, į kurias mane kviečia Jėzus? Galiu Jam išsakyti savo džiaugsmą arba priešingai Jam išreikšti sunkumus, savo nesugebėjimą suprasti ar savo neryžtingumą.
Trečiadienis 28 d. Su Jėzumi
Šiandieną kontempliuosiu Jėzų ir vietą, kurią Jis pats pasirenka tarp žmonių nuo pat savo gimimo tvartelyje iki mirties ant kryžiaus. Charles de Foucauld sakydavo, kad jis taip dažnai prasirinkdavo paskutinę vietą, josg niekas negalėdavo jos atimti. Įsitaisysiu priešais Kryžių ir, kaip šventasis Ignacas mus kviečia daryti Dvasinėse pratybose, kalbėsiu su Jėzumi ir Jo paklausiu, kaip atsitiko, kad Jis rinkdavosi šią paskutinę vietą.
Ketvirtadienis 29d. Kaip Jonas Krikštytojas
Šiandieną švenčiame šventąjį Joną Krikštytoją, kankinį, „sutuoktinių draugą“, kaip jis pats save vadindavo. Pagal tai, kaip ši Evangelija mus kviečia gyventi, galiu prisiminti Krikštytojo žodžius apie Jėzų: „Jam skirta augti, o man mažėti“ (Jn 3, 30). Ką šiandieną galiu daryti, kad Kristus saugtų manyje, ir kad aš mažėčiau?
Penktadienis 30 d. Nusižeminti
„Kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Kaip suprasti šią mįslingą Jėzaus frazę? Ar Jis mus kviečia save sunaikinti ir paneigti visa, kuo esame? Ne, žinoma, bet Jis mus vėl nukreipia į Karalystės reikalavimus: kai pats save išaukštinu, užimu visą vietą; kai sutinku nusižeminti, duodu vietos, kad meilė augtų mano širdyje. Viešpatie, duok man troškimą nusižeminti, kad augčiau meilėje!
Šeštadienis 31 d. Neatlyginamai
Jėzus eina dar toliau, kalbėdamas mums apie Karalystės vertybes: pakviesti vargšų, luošų, aklų... Kitaip tariant, veikti tarpusavyje, nelaukiant atlyginimo. Tai sunku, nes dažniausiai laukiama naudos dėl savo veiksmų. Galiu apsispręsti šią dieną atlikti visiškai neatlyginamą veiksmą savo aplinkos žmogaus naudai, o gal būt pačiam Viešpačiui, nieko nelaukdamas atgalios.
Sekmadienis 1 d. Gyventi nuolankiai kaip broliams
Skaitiniai, kuriuos girdėsime šį sekmadienį, yra kvietimas pasirinkti gyventi nuolankiai. Apie tai ypač kalbama pirmajame skaitinyje, kur sakoma: „Sūnau, elkis švelniai, ir mylimas būsi labiau, negu tas, kuris dosniai dalija“ (Siracido knyga 3,17). Gyventi nuolankiai – tai gerbti kitą ir jam leisti užimti visą savo vietą, kad jis galėtų iš tikrųjų būti pačiu savimi. Sekmadienio Eucharistija, į kurią esame kviečiami, mums duoda progą jaustis lygiam su kiekvienu dalyvaujančiu, lyg būtume to paties Tėvo sūnūs, taigi broliai. Kartu lygybėje galime klausyti mūsų Dievo žodžio ir tuo pačiu balsu Jį garbinti, Jį, kuris „išlaisvina kalinius...ir rūpinasi vargstančiais“ (Ps 67).
