Kiekvienos savaitės dienos maldos,

apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją 

nuo spalio  20 d. pirmadienio

iki spalio 26 d. sekmadienio, 2025

 

 

 ►link XXX eilinio sekmadienio, C 

  

 

  

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Leonu XIV.

 

Melskimės,

kad mes, skirtingų religinių tradicijų tikintieji,

bendradarbiautume gindami ir užtikrindami taiką,

teisingumą ir žmonių brolybę.

 

 

 

„Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“

 

                                                                 Jn 18, 13 

   

 

Tikriausiai šiandien mūsų atjautos susilauks muitininkas. Jėzaus laikais muitininkas labiau buvo simbolis kolaboravimo ir religinio netyrumo,  dažnai lupikavimo iš mokesčių mokėtojų, darbo romėnų okupantui ir bendradarbiavimo imperatoriui, laikomam „dievu”. Trumpai tariant, kad

patiktų! Kalbėdamas apie fariziejų, pagal įstatymus „gerą žmogų“, ir muitininką, Jėzus perspėja apie nuolaidžiavimo sau ir pasitenkinimo savimi pagundą, manant, kad praktikuodami religiją būsime „nuteisinami“. „Geriau savęs klauskime, kokia mūsų širdis, ir mokykimės vėl rasti kelią į ją“, – kartais mums primindavo popiežius Pranciškus. Savo ruožtu galėsime nuolankiai maldauti: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“

 

Manuel Grandin, jėzuitas

 

 

Evangelija pagal šventąjį Luką
(Lk 18, 9–14)

 


Anuo metu kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ 

 

 

 

 

 

Pirmadienis 20 d.

 

 

Įsitikinęs savo teisumu

 

 

Jėzus kalba žmonėms, įsitikinusiems savo teisumu Dievo akyse. Kaip juos išvaduoti iš šių klaidingų įvaizdžių apie save ir galiausiai apie Dievą? Tas pats pasakytina ir apie tą, kuris laiko save „niekuo vertu“. Niekada nėra lengva išsilaisvinti iš teigiamų ar neigiamų įvaizdžių, kuriuos turime susikūrę apie save! Štai kodėl Jėzus skiria laiko ir pasakoja šią istoriją, norėdamas padėti mums judėti pirmyn. O kokius įvaizdžius turiu susikūręs apie save? Ar jie mane įkalina?

 

 

 

 

Antradienis 21 d.

 

 

Visuomet melstis

 

 

Jėzaus mokymas baigiasi įspūdingu sakiniu: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ Akivaizdu, čia nekalbama apie netikrą nusižeminimą. Galima save pažeminti, slepiant didelį norą save išaukštinti, kad būtum pastebėtas kitų ir Dievo. Jėzaus žodžiai siekia padėti mums augti. Tačiau kaip galime iš tikrųjų priimti šiuos žodžius? Auginkime savyje laisvės ir tiesos troškimą, mokykimės mažinti iš tikrųjų savo troškimą dominuoti ir polinkį meluoti. Viešpatie, ateik ir keisk mano širdį ir mintis.

 

 

 

 

Trečiadienis 22 d.

 

 

Nusiteikimas maldai

 

 

Du žmonės eina į šventyklą melstis. Jų maldos vaisius labai priklausys nuo to, kaip nusiteikę jie ten įeis. Fariziejus stovi tikras dėl savo teisumo. Jis laiko save centru. Kaip tokiomis sąlygomis jis gali priimti tai, ką Dievas jam sako? O štai muitininkas stovi atokiai ir yra Dievo akivaizdoje, su Viešpaties malone pasirengęs keisti savo gyvenimą. Pradėdamas maldą, stengsiuosi atmesti bet kokį gundymą tenkintis savimi ir atidžiai įsiklausysiu į Dievą.

 

 

 

 

Ketvirtadienis 23 d.

 

 

Dėkoti

 

 

„Žmogus yra skirtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti, garbinti, Jam tarnauti“, – sako Ignacas Dvasinių pratybų pradžioje. Dėkojimas yra esminė gyvenimo ir maldos nuostata. Nors fariziejus dėkoja už save, jis nėra nuteisinamas... Kita vertus, muitininkas suvokia, kad tik Dievas yra vertas Jį šlovinti. Kai dėkoju Dievui už tai, kad Jis yra Dievas, kai šlovinu Jį už dovanas, kurias Jis man dovanoja kiekvieną gyvenimo dieną, tikrai vykdau savo kaip žmogaus ir Dievo vaiko pašaukimą. Šią dieną kreipsiu dėmesį į Tą, kuris yra šlovinimo šaltinis.

 

 

 

 

Penktadienis 24 d.

 

 

Veikti ar mylėti

 

 

Fariziejus laiko save teisiu, nes elgiasi pagal Įstatymą. Jis pasninkauja, duoda išmaldą. Jėzus jo nenuteisina, nors neabejotinai šis daro viską, ką nurodė Mozė, – bent jau yra tuo įsitikinęs, – tačiau niekina kitus. Jis elgiasi nesirūpindamas gyventi pagal Dievo Įstatymo dvasią. Jis negali iš tikrųjų

mylėti. Apmąstykime himną korintiečiams: „Jei neturėčiau meilės...“ (1 Kor 13). Iš tiesų, kad ir kiek gerų darbų daryčiau, jei į juos neįdėsiu širdies, iš tikrųjų nemylėsiu. Prašysiu malonės veikti pagal Viešpaties meilės Įstatymą.

 

 

 

Šeštadienis 25 d.

 

 

Nusidėjėlis!

 

 

Muitininkas stoja Dievo akivaizdon suvokdamas, kas yra: „Esu nusidėjėlis!“ Muitininkas neabejotinai yra vogęs, kaip pripažino Zachiejus... Dievo akivaizdoje jis nesijaučia teisus ir parodo save tokį, koks yra. Jis žino atstumą, esantį tarp jo ir Dievo, ir maldauja Jo nuteisinimo. Skirsiu laiko

ir peržvelgsiu savo šios savaitės įvykius ir susitikimus. Kas buvo šviesos ar, priešingai, tamsos šaltinis? Maldoje stosiu Dievo akivaizdon toks, koks esu, prašydamas būti nuteisintas.

 

 

 

 

Sekmadienis 26 d.

 

 

Nuolankumas veda Dievo link

 

 

Bažnyčia mums siūlo palyginimą, kviečiantį būti teisingiems Dievo ir kitų akivaizdoje. Tai reiklus ir šviesus kelias. Argi Jėzus mums nesako: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą“? (Jn 3, 21) Šviesa, kurios visi siekiame, yra bendrystė su Dievu. Ir tik tie, kurie ateina pas Dievą tiesoje, nuolankiai, gali

pakeisti savo gyvenimą ir dėl Jo malonės būti nuteisinti, atkurti santykius su Viešpačiu, nes pripažįsta savo nuodėmę. Tikrasis nuolankumas parengia mus visapusiškai priimti dovaną, kurią Dievas nori mums dovanoti: Jo gyvenimo pilnatvę. Kai kas yra bendro tarp nuolankumo ir humoro!

„Palaiminti, mokantys pasijuokti iš savęs; jie niekada nepaliaus leisti laiką linksmai.“ Nebijokime „pasijuokti“ iš savo trūkumų ir nesėkmių; Dievas yra pirmas, besijuokiantis drauge su mumis ir mus drąsinantis. Tad saugokime pasitikėjimą!

 

 

 

 

 

 

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos       .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).