Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo spalio 27 d. pirmadienio iki lapkričio 2 d.sekmadienio, 2014
►link MIRUSIŲJŲ PAGERBIMO (VĖLINIŲ)
Kaip melstis „nesimeldžiant“ (1/4)
Perskaitykime gilios minties knygą, stipriai trokšdami tiesos, nesigodėdami sužinoti, nesistengdami ginčytis, bet skonėdamiesi, mylėdami teisybę. Atverkime gelmę visoms gimstančioms mintims ir leiskime joms gyventi ramybėje, kai ramybė ateina suteikti vaisių (pagal Maurice Bellet tekstą).
Namie
Per visus metus prašome šventųjų užtarimo, už juos meldžiamės, kalbame su visais tais šventaisias, kurie mums brangūs. Šios savaitės šeštadienį Visų Šventųjų šventė suteikia gražią progą juos pagerbti ir dar labiau su jais suartėti. Perskaitykime ar peržvelkime vieno iš jų gyvenimą, susipažinkime su ta ar tuo, apie kurį/ią dažnai draugas mums pasakoja, susiraskime kokią jų parašytą maldą ir kiekvieną dieną ją giedokime. Kas vakarą grįžkime prie žodžio, kuris mus palietė, kuris mums atskleidė prisikėlimo džiaugsmą, ir atiduokime jį Viešpačiui, giedodami pavyzdžiui „Dievo šventieji ir šventosios, melskite už mus“.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad dėl vienatvės kenčiantys žmonės patirtų Dievo artumą ir savo brolių pagalbąs.
„Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ Mk 15, 39
Išgirdę Jėzaus šauksmą „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“, kai kas tyčiojosi, kiti provokavo, kiti stebėjo, kiti tylėjo, kiti verkė, kiti stovėjo nuošalyje, dar kiti „parodė kulnis“. Kai ištinka kančia, ie mes galime visaip elgtis.
Ypač šiandieną, kai nėra geras tonas parodyti savo silpnumą, pasidalyti savo sunkumais: turime būti stiprūs ir protingi. Bet kokia kaina? Net prarasdami savo jausmus, sielą, gyvenimo prasmę. Kito kančia išmuša iš vėžių, sutrikdo, bet ji mus verčia judėti. Kaip po patirto smūgio atsitraukiame ir skyriame laiko peržvalgai, naują realybę galime pamatyti kaip šis šimtininkas: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus“.
Kartais savęs kaltinimas, sąžinės graužimas, apgailestavimas mums trukdo įeiti į prisikėlimo džiaugsmo slėpinį. Šie jausmai mus uždaro. Bet ar nereiktų rytoj visų Šventųjų šventei pakeisti savo įpročius, kad galėtume šaukti iš džiaugsmo: vieną dieną jie prisikels.
Emmanuelle Huyghues Despointes, Šenaklio Dvasinis centras
Nuo spalio 27 d. pirmadienio iki lapkričio 2 d.sekmadienio, 2014
►link MIRUSIŲJŲ PAGERBIMO (VĖLINIŲ)
Pirmadienis 27d. Kryžiaus ženklas
Tikėjimas sustiprėja, kai patiriame skaumingą tikrovę: „Jėzų nukryžiavo“. Kaip sako Paulius: „o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė” (1Kor 1, 23). Dažnai pamirštame siaubingą mirtį ant kryžiaus, o ypač pamirštame vilties, kuriuo jis tapo, ženklą. Šiandieną atidžiai žvelgdamas į kryžių, kiekvieną kartą mąstysiu apie savo artimą, „miegantį prisikėlimo viltimi“.
Antradienis 28 d. Artimi draugai
Švenčiame Simoną ir Judą. Jie mums primena, jog Jėzus juos išsirinko, kad savo misijoje nebūtų vienas. Kaip ir kiti apaštalai, jie neturėjo jėgų likti prie kryžiaus. Bet Jėzus neatėmė iš jų savo draugystės. Jis jiems netgi suteikė jėgų mirti, kad pašlovintų Jo vardą. Kad jie man padėtų išlikti tikėjime ir tapti Jėzaus apaštalu.
Trečiadienis 29 d. Dievo apleidimas
Jėzus buvo tikras žmogus, kai šaukė lemtingą valandą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šie žodžiai išreiškia didžiulį nerimą mirties akivaizdoje. Galiu skirti laiko dar kartą perskaityti kitas 22 psalmės eilutes ir išgirsti kvietimą pasitikėti Dievu, nežiūrint savo baimių. Nes: „Juk jis nepaniekino, jis neatmetė vargšo maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, – išgirdo, kai varguolis šaukėsi“ (Ps 22, 25).
Ketvirtadienis 30 d. Šimtininko tikėjimas
Matydamas Jėzų mirštantį ant kryžiaus, šimtininkas šaukė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!” Šis pagonis mums primena, kad kartais būna žmonių, nutolusių nuo religijos, kurie sugeba geriau nei mes atpažinti Dievo veikimą kokiame tai įvykyje ir susitikime. Jėzus sau netgi leido pasakyti, jog nerado didesnio tikėjimo už kito šimtininko, atėjusio paprašyti išgydymo savo tarnui. Prisiminsiu artimuosius, kurie netiki taip kaip aš, tačiau yra tikėjimo ženklai gyvenime.
Penktadienis 31 d. Nuo pirmos valandos
Tada, kai žmonės išlieka prislėgti dėl Jėzaus mirties, „labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos [moterys] ateina saulei tekant prie kapo”. Jų prisirišimas prie Jėzaus yra toks, kad jos nepaiso savo baimės ir kareivių. Mąstysiu apie moteris, kurios ir šiandieną yra pirmosios užuojautos apaštalės, ir dėkosiu už jas.
Šeštadienis 1 d. Šeimos šventė
Visų Šventųų šventė nėra tokia šventė, kaip kitos. Nešvenčiamas koks nors Kristaus gyvenimo įvykis. Prisimenami visi Dievo draugai, kurie yra ženklai, kad Dievo gerumas yra skirtas visiems. Tai man suteikia progą pasitikėti šventųjų užtarimu, šventųjų, kurie iš tikrųjų svarbūs man: Augustino, tėvo Faverio, Motinos Teresės... Jų veidai man kalba apie gyvenimą, kurio net mirtis negali sustabdyti.
Sekmadienis 2 d. Gedulo diena, džiaugsmo diena
Tą dieną, kai prisimename visus ištikimus mirusiuosius, esame kviečiami atgaivinti savo tikėjimą prisikėlimu. Tai reiškia: gręžtis į Kristų, mirties nugalėtoją, nes „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų [...] tikėjimas” (1 Kor 15, 14). Klausykimės, ką moterims, o ir mums sako angelas: „Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra”. Atsitiko negirdėtas dalykas. Mirtis buvo nugalėta: tai pati gražiausia naujiena. Bet svarbu mąstyti ir apie savo prisikėlimą, ir apie prisikėlimą tų, kurie anksčiau mūsų nuėjo į kitą gyvenimą. Prašykime Viešpaties padidinti mūsų tikėjimą prisikėlimu: tiek Jo, tiek ir mūsų, Jam patikėkime tuos, kurie mus paliko šiais metais, kad jie gyventų su Juo.
Pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį
parengė Birutė Šinkūnienė
