Kiekvienos savaitės dienos maldos,

apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją 

nuo kovo 11 d. pirmadienio iki

kovo 17 d. sekmadienio, 2024

 

 

link V GAVĖNIOS sekmadienio, B

 

  

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

 

Melskimės,

kad įvairiuose pasaulio kraštuose

dėl Evangelijos savo gyvybe rizikuojantys krikščionys

savo drąsa ir misionierišku užsidegimu

įkvėptų Bažnyčią.

 

 

 

„Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs,

jis pasiliks vienas...“

                                                                                 Jn 12, 24

  

 

 

Jėzus turi tikrą dovaną mokyti ir išjudinti savo klausytojų vidų. Tam Jis dažnai pasitelkia palyginimus, kuriuose pasakoja apie šeimos įvykius (vestuves), užpuolimą kelyje į Jerichą ar žemės ūkio darbus. Jėzus yra akylas kasdienio ir socialinio žmonių gyvenimo stebėtojas, žmonių, su kuriais Jis nusprendė dalytis. Toks pasaulio, ypač gamtos, stebėjimo būdas kviečia mus tapti tokiais kaip Jis „mistikais atmerktomis akimis“, gebančiais visur kur įžvelgti Dievą! Kaip minėjome, daugelis Jėzaus

įvaizdžių kyla iš žemės ūkio pasaulio: sėjėjo, garstyčios sėklytės, kviečių grūdo... Net ir miesto gyventojams šie įvaizdžiai leidžia pajusti visą mirties ir gimimo vyksmą gamtoje, vyksmą, į kurį Jėzus kviečia mus įeiti nuolankiai ir su tikėjimu.

Kas gi mumyse turi mirti, kad labiau išsiskleistų?

Kaip leidžiame Dievui veikti mumyse?

Nebijokime tapti mažais kviečių grūdeliais!

 

Manuel Grandin, jėzuitas

 

Evangelija pagal šventąjį Joną

(Jn 12, 20–33)

Anuo metu, tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo

vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo.“ O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio

pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

 

 

Pirmadienis 11 d.

 

Matyti

 

Graikai yra minioje, atėjusioje švęsti žydų Velykų. Jie yra girdėję apie Jėzų, kuris patraukia visų – draugų, priešų, stebėtojų, svetimšalių – dėmesį. Jie apie Jėzų nori sužinoti daugiau. Tačiau jie nedrįsta prieiti prie Jo, tad kreipiasi į Pilypą ir Andriejų, kurie kalba graikiškai. Jėzus mokiniams

pasakė: „Ateikite ir pamatysite“, jie yra būtini susitikimo su Jėzumi liudytojai. Kaip šiandien galiu būti liudytoju susitikimuose, ten, kur gyvenu, krikščionių bendruomenėje, kad leisčiau susitikti su Jėzumi tiems, kurie Jo ieško?

 

 

Antradienis 12 d.

 

Kviečio grūdas

 

Šie graikai atvyko iš toli. Jėzus žino, kad Jo žinia visuotinė ir kad atėjo Jo laikas. Jis atsako per kviečių grūdo, krentančio į žemę ir apmirštančio, kad duotų daug vaisių, įvaizdį: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys.“ Jėzus aiškiai mini savo Kančią. Norint duoti daug vaisių, reikia numirti viskam,

kas mane uždaro, tam, kas trukdo būti atviram kitiems, savo egoizmui. Viešpatie, padėk man šiame kelyje, kad toli gražu neieškočiau jokios asmeninės šlovės.

 

 

Trečiadienis 13 d.

 

Sektinas kelias

 

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.“ Sekimas Kristumi daug reikalauja, bet tai kelias, norint pažinti Tėvą ir įeiti į Dievo šlovę: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane.“ „Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.“ „Visus patrauksiu prie savęs.“ Esu susirūpinęs dėl šio kvietimo. Mylėti gyvenimą – reiškia jį dovanoti. Viešpatie, leisk, kad Tavo kvietimas paliestų mano širdį, vesk mane meilės keliu paskui save drauge su visais žmonėmis.

 

 

Ketvirtadienis 14 d.

 

Sielvartas

 

Jėzus nėra antžmogis. Jis prisideda prie mūsų žmogiškumo, išsakydamas sielvartą dėl savo kančios artėjimo, kaip išsakys ir ant Kryžiaus: „Jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.“ Tačiau Jis atsiduoda Tėvo valiai mylėti ir išgelbėti visus žmones. Atiduoti savo gyvybę – reiškia būti ten, kur

yra Jėzus, gyventi Tėvo pašlovinta dabartimi.

Viešpatie, padėk man Tavimi pasitikėti.

 

 

Penktadienis 15 d.

 

Perkūno trenksmas

 

Minia nesuvokia šios mirties, apie kurią kalba Jėzus. Tai perversmas, tarsi griaustinio trenksmas, kuris juos padaro kurčius šiam balsui, sklindančiam iš dangaus: „Aš Jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“ Iš Kryžiaus ištrykšta gyvybė. Kur Tu, Viešpatie, šiame smurto ir žiaurumų pasaulyje: kur karai,

skurdas, tremtinių kančios, ekologinė krizė?

Viešpatie, padaryk mane atidų Tavo balsui, viliantis broliškesnio pasaulio.

 

 

Šeštadienis 16 d.

 

Būti pakeltam

 

Būti pakeltam nuo žemės per Kryžių, ant Kryžiaus – pakėlimo tokiu siaubingu būdu niekas nenorėtų, tačiau tai leidžia būti visiems matomam ir galbūt taip pritraukti žmones. Be abejo, ši galia „patraukti visus žmones prie savęs“ reiškia visų žmonių prisikėlimo viltį. Viešpatie, padaryk,

kad kai žvelgsiu į Nukryžiuotąjį, atsistočiau Prisikėlimo vilties akivaizdoje.

 

 

Sekmadienis 17 d.

 

Išgelbėjimo šlovė

 

Šį sekmadienį pranašas Jeremijas mums skelbia, kad giliai mumyse bus įrašyta nauja sandora: „Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“, „Visi, maži ir dideli, pažins mane.“ O ir Laiško žydams autorius tvirtina apie tobulą Sūnaus paklusnumą Tėvui: pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo klauso, Jis tapo „amžinojo išganymo priežastimi“. Šiandien skaitoma Evangelija gali skelbti: „Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“. Viešpatie, mūsų pasaulio evoliucija

ragina mus nebepasitikėti Tavimi ir nebetikėti išgelbėjimu, kurį Tu mums siūlai. Tegul mūsų sekmadienio susirinkimai leidžia mums vis labiau kontempliuoti Tavo šlovę!

 

 

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos       .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).