Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo kovo 30 d. pirmadienio iki
balandžio 5 d. sekmadienio, 2026
►link VIEŠPATIES PRISIKĖLIMO, A
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Leonu XIV.
Melskimės už kunigus,
išgyvenančius pašaukimo krizę,
kad jie gautų reikiamą dvasinį palydėjmą,
o bendruomenės supratingai palaikytų juos malda.
„Akmuo nuverstas nuo rūsio angos!“
Jn 20, 1
Velykų ryto staigmena! Marija Magdalietė kapą randa ne tokį, kokį įsivaizdavo. Nuristas akmuo leidžia pamatyti, kas viduje. Jėzaus kūno nebėra, tik dailiai sulankstytos laidojimo drobulės, kiekviena savo vietoje, tvarkingai sudėtos. Tiems, kurie tam nepasirengę, tikras šokas, situacija,
kuri pribloškia. Marija Magdalietė įsivaizduoja pagrobimą; Petras ir Jonas randa kapą tuščią. Tokį tuščią, koks būna gyvenimas po mylimo žmogaus mirties, tokį tuščią, kaip mūsų gyvenimas, kai niekas nebeturi prasmės. Varginanti ir skausminga tuštuma, tačiau tuštuma, atverianti erdvę
netikėtoms naujovėms. Tuščias kapas, mirusi mirtis. Gyvasis išėjo, Jis pasiima mus su savimi ir sujungia su savo gyvenimu. Nauji syvai teka mūsų kūnu. Velykų rytą jie ištrykšta mums širdyje ir suteikia laimės skonį.
Anne-Marie Aitken
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ Petras ir tas kitas
mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos,
ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
Pirmadienis 30 d.
Dar neišaušus
Prisikėlimo Evangelija prasideda anksti ryte, „dar neišaušus“. Tad nereikia skubėti. Stengdamiesi nepasilikti tamsoje, rizikuojame praleisti didįjį Velykų slėpinį. Šią savaitę, Didžiąją savaitę, galime išgyventi tą didį perėjimą su Jėzumi. Jis prasideda naktį. Eime. Jei galiu melstis vakare tamsoje, tai ir meldžiuosi. Priešingu atveju palieku langines užvertas ir šviesas išjungtas. Jėzau, keliauju su Tavimi link Prisikėlimo iš numirusių.
Antradienis 31 d.
Marija Magdalietė
Pirmoji mūsų palydovė kelionėje Velykų link yra moteris, ir ypatinga. Marija Magdalietė buvo apsėsta septynių demonų. Jėzus juos išvarė. Nuo tos dienos ji buvo tarp mokinių, keliaujančių su Jėzumi. Kadangi ji buvo pirmoji Prisikėlimo liudytoja ir Jėzaus pasiuntinė, pranešanti žinią
apaštalams, kai kuriose krikščioniškose tradicijose ji žinoma kaip „apaštalų apaštalė“. Savo maldoje prisiminsiu visas moteris, kurios skelbia ir perduoda tikėjimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Marija Magdaliete, einu su tavimi Jėzaus Prisikėlimo link.
Trečiadienis 1 d.
Simonas Petras
Dar vienas kelionės draugas – Simonas, žvejys, kurio namuose Jėzus, regis, lankėsi kelis kartus, ypač kai reikėjo išgydyti jo uošvę! Petras – tai vardas, kurį Jėzus jam duos po atsakymo į klausimą: „O jūs kuo mane laikote?“ Jis ir tas, kuris netrukus tris kartus Jėzaus išsigins. Simonas Petras rodo
ryšį tarp to, kas ateina iš pasaulio, ir to, kas ateina iš Dievo. Melsiuosi apmąstydamas, kas gyvenime mane sieja su Dievu arba kas skiria nuo Jo. Simonai Petrai, einu su tavimi Jėzaus Prisikėlimo link.
Ketvirtadienis 2 d.
Jėzus mylėjo
Trečiasis kelionės draugas – kitas mokinys, tas, kurį Jėzus mylėjo. Tai primena mums, kas buvo Jėzus: žmogus, kuris mylėjo. Didžiojo Ketvirtadienio pamaldose apmąstysiu To, kuris savuosius mylėjo iki galo, veiksmus. Jonai, einu su tavimi Jėzaus Prisikėlimo link.
Penktadienis 3 d.
Kapas
Štai esame prie kapo, paskutinės Gyvenimo Mokytojo poilsio vietos. Minios nėra. Kapas primena galimą Evangelijų pabaigą. Didžiojo Penktadienio pamaldose leisiu mirčiai pasiimti Jėzų ir uždaryti Jį kape. Niekur nebeisiu. Medituosiu priešais užritintą akmenį. Viskas gerai uždaryta.
Šeštadienis 4 d.
Mes nežinome
Didysis Šeštadienis – ypatinga diena. Bažnyčios ir tabernakuliai tušti. Jokių gyvybės pėdsakų. Gyvenimas nežinant, kas nutiks po mirties. Niekas neturėtų bijoti tuštumos, nebūties ar tylos. Šiandien Mišių nėra. Nesimelsiu. Pasiliksiu vienas, be vilties, tarsi nežinočiau, kas vyks toliau.
Sekmadienis 5 d.
Esamojo laiko veiksmažodis
Jėzus prisikelia iš numirusių. Marija Magdalietė mato, kad akmuo nuristas. Ji bėga pranešti, nors negali patikėti tuo, kas neįtikėtina. Kiti du mokiniai bėga savo ruožtu. Vienas mato, o ir kitas. Nematydamas Jėzaus, kitas įtiki ir suvokia, kad pagal Raštą Jėzus turėjo prisikelti iš numirusių. Scena paprasta, tačiau ji ragina bėgti. Viskas, kas susiję su mirusiaisiais, savo vietoje. Tačiau Gyvojo ten nėra: Jis tarp mūsų, šviesa, gimusi iš šviesos. Nebebėkime mirties link. Prasideda naujos lenktynės link gyvenimo, kuris niekada nesibaigia.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
