Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo gegužės 4 d. pirmadienio iki
gegužės 10 d. sekmadienio, 2026
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Leonu XIV.
Melskimės, kad visi –
nuo didžiųjų gamintojų iki smulkiųjų vartotojų –
nešvaistytų maisto ir stengtųsi užtikrinti,
kad kiekvienam būtų prieinamas kokybiškas maistas.
„Tėvas jums duos kitą Globėją“
Jn 14, 16
Atsisveikinimo kalboje Jėzus palieka savotišką testamentą savo mokiniams – tiek praeities, tiek dabarties. Jis atskleidžia, ką nori mums palikti, ir duoda tris dovanas. Pirmoji – Jo žodžių galia, kurią turime ištikimai saugoti, įgyvendindami ją praktiškai. Antroji – Šventosios Dvasios atėjimo į
kiekvieną iš mūsų skelbimas, o trečioji – pažadas nepalikti mūsų našlaičiais. Trys reikšmingos dovanos, prie kurių galbūt esame pripratę ir kurių naujumo iki galo neįvertiname. Nuo Velykų liturgija įvedė mus į naują laiką: Prisikėlusio Viešpaties artumo laiką. Ir aiškiai jaučiame, kad ši
šventė atveria kelią į dvi šventes: Žengimo į dangų ir į Sekminių. Pradėkime melsti Šventosios Dvasios, kad įkvėptų mus kasdienėse kovose Tėvo žvilgsniu.
Anne-Marie Aitken
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir
bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas
tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“
Pirmadienis 4 d.
Jei mane mylite
Prieš mėnesį šventėme Jėzaus Prisikėlimą. Kas mūsų gyvenime liko iš tos Velykų ugnies, uždegtos tą naktį? Ar jau pavirtome į pelenus ir dulkes, ar kelios apaštališkos kibirkštėlės vis dar išsklaido net ir labiausią įsisenėjusią tamsą? Maldoje klausysiuosi Jėzaus, sakančio savo mokiniams: „Jei mane
mylite...“ Pasinaudoju šia Evangelijos pradžia, kad paklausčiau savęs, kokia mano meilė Prisikėlusiam iš numirusių.
Antradienis 5 d.
Tėvas duos jums
Jėzus pakartoja esminę Tėvo savybę: Jis duoda. Tačiau čia veiksmažodis vartojamas būsimuoju laiku. Dovana atrodo susijusi su meile, mūsų pačių meile. Mokinių meilė atveria mus Dievo dovanai. Mylėdami Jėzų, susiejame save su Dievu, Tėvu, kuris duoda. Šiandien elgsiuosi taip, kaip
elgėsi Jėzus. Melsiuosi Tėvui, ir Jis man duos. Čia geras vadovas yra „Tėve mūsų“ malda.
Trečiadienis 6 d.
Sugrįšiu pas jus
Artėja Jėzaus ir mokinių išsiskyrimo valanda. Jėzus apie tai kalba aiškiai. Kaip draugas, išėjęs ko nors pasiimti ar sutvarkyti skubaus reikalo, nuramina sakydamas: „Aš sugrįšiu.“ Tai žodžio, kuris sako priešingai nei tuo pat metu elgiamasi, galia. Žodis, skelbiantis pažadą ir buvimą, peržengiantį nebūtį. Maldoje klausysiuosi Jėzaus, prisikėlusio iš numirusių, sakančio mums: „Sugrįšiu pas jus.“ Ir pasiliksiu ten, Jo buvime...
Ketvirtadienis 7 d.
Ir jūs gyvensite
Jėzus ir toliau kalba apie ateitį. Tėvas duos, Jis sugrįš, ir mes gyvensime. Tad gyvensime, kaip gyveno Jėzus, prisikėlęs iš numirusių. Gyvensime tokį patį gyvenimą kaip Jis. Apmąstysiu šį neįtikėtiną pažadą gyventi kaip Prisikėlusysis. O drauge su Juo stengsiuosi atpažinti, kokiems mano
gyvenimo santykiams reikia prisikėlimo.
Penktadienis 8 d.
Tėvas, aš, jūs
Šioje Evangelijos ištraukoje vis susipina trys gijos: Dievo Tėvo gijos, Jėzaus, kalbančio savo mokiniams, gijos ir mano, kaip Jėzaus mokinio, gyvenimo gijos. Tarsi būtų neįmanoma išnarplioti, ką Jėzaus Prisikėlimas išaudė pasaulyje. Tarsi šios skirtingos istorijos dabar būtų amžiams susijusios. Ramybės akimirką kartosiu šiuos Prisikėlusiojo žodžius: „Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.“ Nekantriai laukiu dienos, kai tą atpažinsiu. O kas, jeigu ta diena šiandien?
Šeštadienis 9 d.
Ir aš jį mylėsiu
Meilė persmelkia visą šią ištrauką. Galima sakyti, ji kartojasi be galo. Kas myli Jėzų, tą mylės Jo Tėvas, ir Jėzus jį mylės. Meilė yra abipusė. Meilė teka tarp žmonių taip stipriai, kad įtraukia juos į nuolatinį meilės judėjimą. Ir galiausiai žmogus gali nebežinoti, kas myli, o kas yra mylimas, o kas
yra ir vienas, ir kitas vienu metu. Vienas dalykas tikras: meilė užkrečiama, ji kaip ugnis, kuri įžiebia kitas ugnis. Prisiminsiu pirmadienio maldą, kurioje klausiau savęs apie meilę Jėzui. Šiandien meilė suvokiama priešingai. Jėzus mane myli, kaip mane myli Tėvas. Esu Dievo mylimas.
Sekmadienis 10 d.
Kitas Globėjas!
Besąlyginė meilė sklinda: „Jei mane mylite...“ Tereikia labai nedaug, kad gyvenime atsiskleistų visa Velykų paslaptis: „O kas mane myli...“ Šį pirmąjį žingsnį žengti nėra lengva. Priešpriešio vėjo netrūksta. Raginimų pirmiausia mylėti savo artimą, savo šalį, savo tapatybę – ypač šaukiantis Dievo ar tam tikro krikščioniško suvokimo – užtenka, kad sukeltų sumaištį. Štai kodėl Jėzus pažada kitą Globėją: Šventąją Dvasią. Ji bus mums duota, kad galėtume mylėti, kaip mylėjo Jėzus, neatmesdami, nesmerkdami ir neatsiribodami nuo tų, kurie įžengs į Karalystę prieš mus.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com)
