Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo kovo 16 d. pirmadienio iki
kovo 22 d. sekmadienio, 2026
►link V GAVĖNIOS sekmadienio, A
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Leonu XIV.
Melskimės,
kad tautos siektų veiksmingo nusiginklavimo,
ypač branduolinio, ir kad
pasaulio lyderiai pasirinktų ne smurto,
o dialogo ir diplomatijos kelią.
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“
Jn 9, 38
Kokią ilgą kelionę turi nueiti Jėzus, kol pasiekia Lozorių! Išgirdęs apie savo draugo ligą, Jis palaukia dvi dienas, o atkeliavęs į Betaniją, dar stabteli, prieš eidamas prie kapo. Taip dažnai nutinka mūsų gyvenime. Taip trokštame, kad Kristus greitai ateitų arba kad Jis būtų ten buvęs! Per tai, kas mums atrodo kaip „sustojusi“ istorija, stebėkime Kristų, kuris skinasi kelią. Juk Jis ateina. Čia Jis pažadina tikėjimą ir sugrąžina Lozorių į gyvenimą... ir tai tik pradžia! Po kelių dienų minėsime Velykas: pats
Jėzus perėjo mirtį, kad mums visiems suteiktų gyvenimą Jame. Meilės ir džiaugsmo gyvenimą Dieve, kurio niekas negali nugalėti. Į šį naują gyvenimą kreipkime akis, parenkime tam širdį ir, susivieniję su visais katechumenais, tarkime: „Tikime Tavimi, Kristau, kuris esi prisikėlimas ir
gyvenimas!“
Anne-Marie Aitken
Anuo metu Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko
ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir
dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris
gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
Pirmadienis 16 d.
Žvelgti į gyvenimą
Šis pirmadienis pradeda penktąją Gavėnios savaitę, kuri kviečia mus tęsti atsivertimo kelionę. Kristus leis atgimti gyvybei. Lozorius bus prikeltas iš numirusių; jis išeis iš kapo, ir jo aprišalai nukris. Tai kvietimas ryžtingai gręžtis į ateitį su viltimi dėl atnaujinto pasaulio, pasikliaujant Dievu, kuris
prikelia ir teikia gyvenimą. Esu kviečiamas drąsiai gręžtis į gyvenimą. Prašysiu Viešpaties, kad man suteiktų savo stiprybės tą pasiekti.
Antradienis 17 d.
Pagalbos šauksmas
Morta ir Marija užmezgė draugystės ryšį su Jėzumi, kai priėmė Jį į savo namus Betanijoje – viena dosniai tarnavo, kita Jo klausėsi širdimi. Po kurio laiko susirgo jų brolis Lozorius. Svarstydamos, kaip galėtų juo pasirūpinti, jos nusiuntė pasiuntinius pranešti Jėzui: „Tas, kurį Tu myli, serga.“ Galiu
įsivaizduoti jų nerimą, netgi sielvartą. Mane sujaudina diskretiškas jų pagalbos prašymas. Viešpatie, ateik į pagalbą visiems kenčiantiems!
Trečiadienis 18 d.
Stebinantis atsakymas
Abi seserys tikriausiai tikėjosi greitesnio Jėzaus reagavimo. Vis dėlto, sužinojęs apie savo draugo ligą, Jis, keista, neskubėjo ir net dvi dienas palaukė iki iškeliaudamas į Betaniją. Jo elgesys kelia nerimą. Jo žodžiai glumina. „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Kartais jaučiuosi suglumintas, mane kankina abejonės, netgi esu nepatenkintas Viešpaties atsaku į mano maldą. Prašysiu Jo atleidimo.
Ketvirtadienis 19 d.
Juozapo tėvystė
Šiandien Bažnyčia švenčia šventąjį Juozapą, Mergelės Marijos vyrą. Jo misija buvo rūpintis Šventąja Šeima, globoti Jėzų kaip tėvui ir mokyti Jį žmonių darbo. Su juo Jėzus dalijosi visais žmogaus gyvenimo aspektais. Savo tikėjimu ir atsidavimu Dievo valiai Juozapas įšaknijo Jėzų į savo
amžininkų gyvenimus. Mąstysiu apie tėvus, kuriuos pažįstu. Atiduosiu juos Viešpačiui. Dėkosiu už jų atsidavimą ir patikėsiu Jam jų sunkumus.
Penktadienis 20 d.
Dieviškoji atjauta
Jėzus dėmesingas, prieina prie sielvarto kamuojamos Mortos. „Kur jį palaidojote?“ Jis nuvedamas prie savo draugo Lozoriaus kapo. Sujaudintas jos skausmo, prislėgtas savo paties sielvarto, Jis pravirksta. „Štai kaip Jis jį mylėjo!“ Ši atjauta, skatinanti Jį veikti, skirta ir man. Skirsiu laiko priimti
šį švelnaus ir gero Dievo veidą. Prisiminsiu visus kartus, kai Jo meilė mane prikėlė, ir iš širdies Jam už tai dėkosiu.
Šeštadienis 21 d.
Lozoriaus prikėlimas
Jėzus liepia nuristi akmenį ir pakelia akis į dangų, kad pasimelstų savo Tėvui. Jis meldžia savo Tėvo, kad prikeltų Lozorių, įsitikinęs, kad jau yra išklausytas. „Lozoriau, išeik!“ Nesvarbu, kad jo rankos ir kojos vis dar surištos aprišalais, o veidas uždengtas drobule. Tai skubus šauksmas į gyvenimą. Ir mirusysis išeina iš kapo. Įsiliesiu į minią. Stebėsiu, klausysiuosi ir žavėsiuosi, kad Dieve galima atgauti gyvenimą. Garbė Tau, Viešpatie!
Sekmadienis 22 d.
O mes, ar tikime Juo?
Sužinojusi, kad Jėzus ateina, Morta eina Jo pasitikti ir ima priekaištauti: „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Jėzus neįsižeidžia. Jis skiria laiko pokalbiui su ja, taip sukurdamas erdvę, kurioje ji gali išpažinti savo tikėjimą. Tikėjimą Tuo, kuris yra gyvenimas. Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Šis gyvenimo pažadas pildosi jau šiandien. Ar tuo tikime? Ar tikime, kad Jėzus yra arti mūsų, kad Jį jaudina, kai kenčiame, kad Jis nori mums suteikti gyvenimą ir kad šis gautas gyvenimas klestės ir po mirties?
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com)
