Kiekvienos savaitės dienos maldos,

apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją

nuo kovo 20 d. pirmadienio iki

kovo 26 d. sekmadienio, 2023

 

►link V GAVĖNIOS sekmadienio, A

 

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

 

Meldžiamės už tuos, kurie kenčia dėl bažnytinės bendruomenės narių padaryto blogio, kad jie pačioje Bažnyčioje rastų aiškų atsaką

į savo skausmą ir kančias.

 

 

„Jėzus labai susigraudino ir susijaudino“

                                                                                                      Jn 11, 33

 

Nuo pat pradžių mūsų Dievas stengėsi būti arti žmonijos, kurią sukūrė su meile. Savo santykiuose su išrinktąja tauta, kaip ir su kai kuriais žmonėmis, tokiais kaip Abraomas ar Dovydas, Dievas bendravo, parodydamas labai žmogiškas reakcijas ir emocijas! Tačiau po neįtikėtino įsikūnijimo įvykio perėjome į kitą etapą! Iš tikrųjų Jėzus mums atskleidžia Dievą, kuris yra dar artimesnis, nei galėjome įsivaizduoti. Niekas iš mūsų žmogiškumo Jam dabar nėra svetima, ir per Jo širdį pereina visos mūsų emocijos: džiaugsmas (pavyzdžiui, mokiniams grįžus iš misijos), pyktis (matant fariziejų kietaširdiškumą), baimė (Alyvų sode), o ir liūdesys dėl draugo Lozoriaus mirties ir artimųjų reakcijos. Dėkokime šiam Dievui, kuris nebijo tapti pažeidžiamas, kad mus išgelbėtų ir savo ruožtu padėtų mums priimti šį pažeidžiamumą, kuris mus vienus su kitais suartina. Manuel Grandin, jėzuitas

 

Evangelija pagal šventąjį Joną

Jn 11, 1–45

 

Anuo metu buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“ Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“ Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti." Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

 

 

Pirmadienis 20 d.

Liga

Velykos artėja, bet ligos, ypač tos, kurios veda į mirtį, neatsitolina. Dar ir šiandien vieni mūsų artimieji serga, kai kurie sunkiai, kiti jau yra ant mirties slenksčio. Jėzus neišvengė ligos ir mirties. Jis susitiko su savo draugo Lozoriaus mirtimi. Jį tai paveikė. Žvelgti į prisikėlimą ir bjaurėtis ligomis ar mirtimi, nebūtų teisingas požiūris. Mirties skandalas tęsiasi.

Šią dieną melsiuosi su tais, kurie serga, kurie yra prie mirties.

Viešpatie, mano drauge, būk su jais.

 

Antradienis 21 d.

Mylėti

Ši evangelija pirmiausiai kalba ne apie ligą ir mirtį, bet apie meilę. „Tas, kurį Tu myli, serga“, – sakoma Jėzui. Draugystės ryšiai, sieję Jį su Lozoriumi, Morta ir Marija, buvo labai stiprūs. Matydami Jėzaus reakciją prie Lozoriaus kapo, daugelis sakys: „Štai kaip Jis jį mylėjo“. Žvelgti į prisikėlimą ir niekinti draugystę ar meilę, nebūtų teisingas žvolgsnis. Meilės galia išlieka.

Šią dieną melsiuosi su tais, kuriuos myliu, labai, nelabai ar beprotiškai myliu.

Viešpatie, mano drauge, būk su jais.

 

Trečiadienis 22 d.

Buvimas Pirmoji Mortos reakcija, pamačius ateinantį Jėzų, yra išeiti Jo pasitikti ir pasikalbėti su Juo atvirai, kaip draugas kalbasi su draugu: „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Tą žinome, jei „įdėtume Paryžių į butelį“. Tačiau Jėzus neįsižeidžia. Jis tiesiog kartoja Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Žvelgti į prisikėlimą ir neigti Prisikėlusiojo buvimą, būtų neteisinga. Subtilus buvimas išlieka.

Šią dieną melsiuosi už visas situacijas pasaulyje ar savo kaimynystėje, kur Jėzaus, regis, nėra.

Viešpatie, mano drauge, būk...

 

Ketvirtadienis 23 d.

Žinau, tad tikiu?

Mortos ir Jėzaus dialogas pamokantis. Skaitydami jį dar kartą ir apmąstydami, atrandame Mokytojo pedagogiką: būti su Juo susivienijus ne tik galva (žinoti), bet ir širdimi (tikėti). Žvelgti į prisikėlimą ir neigti tikėjimą, būtų neteisingas požiūris. Tikėjimo silpnumas yra stiprybė, kuri išlieka.

Šią dieną melsiuosi, kad Viešpats padidintų ne mano žinias, o tikėjimą.

Viešpatie, mano drauge, būk su manimi.

 

Penktadienis 24 d.

Verkti

Evangelijos sensacija: Jėzus pradeda verkti. Ten, prie kapo, Jis negali sulaikyti ašarų. Tikras Dievo Sūnus, kas Jis yra, išlieka žmogumi, jautriu, pažeidžiamu. Jėzų užvaldo emocijos: kaip ir mes, Jis negali jų suvaldyti, kai situacija emociškai per sunki. Žvelgti į prisikėlimą ir nepaisyti savo emocijų ar ašarų, būtų neteisingas žvilgsnis. Žmogaus jautrumas ir atjauta išlieka.

Šią dieną melsiuosi su tais, kurie verkia, o ir su tais, kurie neleidžia sau verkti.

Viešpatie, mano drauge, būk su jais.

 

Šeštadienis 25 d.

Abejonės

Įvykyje dalyvaujanti minia ir sujaudinta, ir gundoma abejoti Jėzaus galia. „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Kiek kartų girdėjome šį prieštaravimą tikėjimui: jei Dievas visagalis, kodėl Jis neapsaugo nuo kančios ir mirties? Žvelgti į prisikėlimą ir nepaisyti teisėtų savo prieštaravimų, būtų apgaulė. Maištas mirties skandalo akivaizdoje išlieka.

Šią dieną melsiuosi už tuos, kuriems kančia neleidžia tikėti.

Viešpatie, mano drauge, būk su jais.

 

Sekmadienis 26 d.

Išeikime iš savo kapų

Viešpats garsiai kreipėsi į mirusįjį: „Lozoriau, išeik! “ ir leidžia jam išeiti. Šie žodžiai byloja, kad meilė stipresnė už mirtį, kad abejonės ir priekaištai neturi paskutinio žodžio, tik pasitikėjimas. Šis žodis išdžiovina visas ašaras ir atgaivina tikėjimą. Ir mus, likus kelioms dienoms iki Velykų, Jėzus kviečia išeiti iš nuovargio, silpnumo, baimių, netikrumo, abejonių kapų... Šį sekmadienį, išeidami iš Bažnyčios, būkime Lozoriai, Mortos ir Marijos, kitaip tariant, Jėzaus draugai, kurie vis labiau pasitiki gyvenimu su Prisikėlusiuoju, kurie pasirengę drauge su Juo sutikti pasaulio kančias ir žmonių ligas. Prisikėlimas prasideda jau šiandien.

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos  .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).