Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo balandžio 13 d. pirmadienio iki
balandžio 19 d. sekmadienio, 2026
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Leonu XIV.
Melskimės už kunigus,
išgyvenančius pašaukimo krizę,
kad jie gautų reikiamą dvasinį palydėjmą,
o bendruomenės supratingai palaikytų juos malda.
„Ramybė jums“
Lk 24, 36
Mokiniams prireikia laiko ir daugybės ženklų, kad pagaliau atpažintų Jėzų. Jie, išgyvendami baimę, beveik negirdi guodžiančių Jėzaus žodžių: „Ramybė jums!“ Juos užvaldo jausmai, ir Jėzus, kantrus, jiems padeda juos išsakyti. Dažnai taip nutinka ir mums. Net jei nematome Viešpaties akimis,
patiriame Jo buvimą savo kūne, širdyje, pojūčiuose, jei tik esame pasirengę Jį priimti ir leidžiame Jam veikti mumyse. Labai dažnai mūsų pojūčiai snaudžia ir jaučiamės tarsi akli. Tačiau kai šviesa išsiveržia mūsų dvasioje ir širdyje, mus užplūsta didžiulis džiaugsmas ir gili ramybė, palikdami mus
visiškai nustebintus. Šią savaitę įsiklausykime į savo pojūčius; Viešpats tikrai gyvas mumyse.
Emmanuelle Huyghues Despointes,
KG bendruomenė
Štai tą [pirmąją savaitės] dieną du Jėzaus mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino
jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo. Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“ Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas
neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis
kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Pirmadienis 13 d.
Istorijos centre
Evangelistas Lukas pasakoja apie įvykius, nutikusius tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Velykų sekmadienis kelyje į Emausą, ir ši scena padeda mums žingsnis po žingsnio įeiti į susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi slėpinį. Lėtai perskaitysiu šį pasakojimą, apmąstydamas, kaip ši diena pakeitė
istoriją, kaip pakeitė mano istoriją.
Antradienis 14 d.
Liūdnos širdys
Mums kalbama apie du mokinius. Vieno vardas Kleopas, kas reiškia „šventimas“. Kitas be vardo: tad galėtų būti bet kuris iš mūsų. Jie taip nusivylę, kad palieka Jeruzalę, nepaisydami moterų pasakojimo ir Jėzaus prašymo pasilikti mieste. Prisiminsiu visas tas akimirkas, kai mano širdis buvo be vilties. Prašysiu malonės pamatyti mažus Prisikėlimo blyksnius savo gyvenime ir pasaulyje.
Trečiadienis 15 d.
Ramybės džiaugsmas
Jie vis dar sielvartavo ir buvo nusivylę, kai Jėzus atėjo jų susitikti. Tekste pabrėžiama: „pats Jėzus“. Kartais vertimuose sakoma: „Jėzus asmeniškai“. Taigi Dievas asmeniškai imasi iniciatyvos prisidėti prie jų liūdesio kelyje. Stebėsiu, kaip elgiasi Jėzus: Jis prisiartina prie jų, klausinėja, pabudina jų
žodžius, juos išklauso. Jis nekalba iš karto; pirmiausia leidžia jiems kalbėti. Dėkosiu už šį Viešpatį, kuris džiaugiasi guosdamas sudužusias širdis ir kuris nori leisti man kalbėti.
Ketvirtadienis 16 d.
Atvira širdimi
Tie, kuriuos pribloškė įvykiai, pradeda atsiverti. Jie pradeda kalbėti apie Kristų, nors juose vis dar tvyro nesuvokimas ir abejonės. Šis žmogus „buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse“. Šis Jėzus pakeitė jų gyvenimą, ir net jei jie to dar nepripažįsta, kažkas juose ir
toliau keičiasi. Šiandien pabandysiu bent vienam žmogui papasakoti apie Jėzų.
Penktadienis 17 d.
Perkeista širdis
Kaip norėtume ten būti! Kaip norėtume išgirsti Jėzaus mokymą, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. Skirsiu laiko perskaityti vieną ar kitą Biblijos tekstą, kuris padėjo augti mano tikėjimui. Stengsiuosi tuo su kuo
nors pasidalyti.
Šeštadienis 18 d.
Mylinti širdis
Koks nuostabus pokalbis, šildantis širdį ir darantis mus išmintingesnius! Tai dovana, kurią kartais gauname: išėję iš susitikimo jaučiamės sustiprėję ir džiaugsmingesni. Prašysiu Viešpaties malonės, kad maitintų mane šiandienos pokalbiuose ir padarytų mane atvirą tiems, kuriems manęs gali
prireikti.
Sekmadienis 19 d.
Širdies istorija
Jėzus dėjosi einąs toliau. Visas Jo subtilumas slypi tame: Jis nenori savęs primesti. Jis palieka mums laisvę Jį pakviesti. O prie stalo Jis pranyksta jiems iš akių, nes duona tampa nauju ir galutiniu tikrojo Jo buvimo ženklu. Taip, pats Dievas mus aplankė. Jis leidžia suvokti, kaip dega mūsų širdys, kai atkreipiame dėmesį į Jo žodžius ir dovanas. Dėkokime Jam už šį buvimo būdą, kaip ir už tai, kad Jis mums save dovanoja Eucharistijoje. Kelias į Emausą iš tikrųjų yra Eucharistijos šventimo ženklas. Kaip mokiniai, ir mes ateiname į Mišias su savo džiaugsmais ir liūdesiu, apmąstome Šventąjį Raštą, dalijamės duona, o tada esame siunčiami pas kitus, kad dalytumės drauge gauta ramybe. Prašykime Viešpaties, kad visi mūsų keliai būtų eucharistiniai ir džiaugsmingi.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
