Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo gegužės 11 d. pirmadienio iki
gegužės 17 d. sekmadienio, 2026
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Leonu XIV.
Melskimės, kad visi –
nuo didžiųjų gamintojų iki smulkiųjų vartotojų –
nešvaistytų maisto ir stengtųsi užtikrinti,
kad kiekvienam būtų prieinamas kokybiškas maistas.
„O amžinasis gyvenimas ̶ tai pažinti Tave,
vienintelį tikrąjį Dievą“
Jn 17, 3
Mūsų malda yra kažkas asmeniško, kažkas, ką saugome giliai širdyje. Mums į galvą neateitų mintis pasakoti savo maldos detalių net mylimam žmogui. Šioje Evangelijoje Jėzus mums dovanoja didžiulę dovaną: Jis kviečia mus į dialogą su savo Tėvu! Jis nori, kad suvoktume, jog Jo santykis su Tėvu skirtas dalytis ̶ skelbti mums visiems. Ir kaip Jis mumis pasitiki: „Jie laikėsi Tavojo žodžio“, „Jie priėmė žodžius, ir tikrai pažino...“, „Jie įtikėjo“. Tai ir yra amžinasis gyvenimas: santykis, gan paprastai perkeičiantis mūsų gyvenimą, kreipiantis į kažką didesnio už mus pačius ir
sujungiantis mus su kitais ir su Dievu. Koks gražus pažadas mums! Tad ryžkimės savo veiksmais, žodžiais ir žvilgsniais skelbti Tą, kuris atgaivina mūsų gyvenimą.
Emmanuelle Huyghues Despointes,
KG bendruomenė
„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir – tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš
perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs. Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji! Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje...
Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave.“
Pirmadienis 11 d.
Sujungti su dangumi
Jau kelias savaites kontempliuojame Jėzaus kalbą, pasakytą mokiniams Kančios išvakarėse. Laikas tarsi išsitempia, leisdamas mums pajusti akimirkos iškilmingumą. Taip esame sujungti su apaštalų prisiminimais, prisiminimais, sumišusiais su nostalgija ir viltimi. Jų mokytojas, kurio „akys pakeltos į dangų“, vykdo misiją. Jis nusprendė eiti iki galo, paaukodamas savo gyvenimą, kad įvykdytų valią To, kuris Jį siuntė. Viešpatie, būk pašlovintas už Tavo meilę visiems, už Tavo meilę man. Suteik malonę, kad nuolat žvelgčiau į Tave, ypač šios dienos susitikimuose.
Antradienis 12 d.
Apie Šlovę
Žodis „pašlovinti“ arba „šlovė“ šioje ištraukoje kartojamas šešis kartus, Jėzus jį vartoja tiek kalbėdamas apie save patį, tiek apie savo Tėvą. Šį žodį girdime Mišiose („Garbė Dievui aukštybėse...“) arba dažnai kartojamoje maldoje („Garbė Dievui Tėvui...“), tačiau ką jis reiškia? Šlovė, garbė – hebrajų kalba „kabod“– reiškia tai, kas turi svorį, tai, kas reikalauja pagarbos. Teikti Dievui šlovę, garbę reiškia pripažinti Jo svorį savo gyvenime. O kaip Jėzus kalba apie šlovę šią dramatišką valandą? Viešpatie, būk pašlovintas už Tavo svorį, Tavo buvimą mano gyvenime. Suteik man malonę atsiremti į Tave ypač silpnumo akimirkomis.
Trečiadienis 13 d.
Sugrįšiu pas jus
Jėzus kalba apie duodamą ir priimamą šlovę: „Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave“; „Pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“. Ši apsikeitimo dinamika prasidėjo seniai! Mokytojas mus moko, kad malda yra dialogo ir pasitikėjimo istorija, istorija, kuria Jis pats gyvena. Jis tvirtina: „Ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo man pavestuosius. Jie juk yra Tavieji.“ Džiūgaukime, nes esame meilės plano dalis, per tai priklausome Tėvui, mus patikėjusiam Jėzui. Viešpatie, būk pašlovintas už šiuos žodžius, kurie padaro mus dovana visiems. Suteik malonę, kad ir šiandien išlikčiau susijęs su Tavimi ir su Tėvu.
Ketvirtadienis 14 d.
„O aš grįžtu pas Tave“
Visa Bažnyčia švenčia Žengimą į dangų: Jėzus paskutinį kartą pasirodo savo mokiniams prieš sugrįždamas pas Tėvą. Jėzus nebesidalys su jais kasdienybe. Tačiau Jis jų neapleidžia; Jis nori, kad jie būtų su Juo ir jų laukia. Mokiniai tampa atsakingi už Jėzaus paiešką, kad ir kur jie būtų, ir tai pasidaro įmanoma per Šventąją Dvasią. Viešpatie, būk pašlovintas už būdus pasiekti mus trapiame mūsų žmogiškume. Suteik malonę, kad būčiau nustebintam kartais tokio neįtikėtino Tavo buvimo.
Penktadienis 15 d.
Amžinasis gyvenimas
Kai kuriuos Jėzaus žodžius turėtume sau kartoti kiekvieną dieną: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ Viskas pasakyta. Amžinasis gyvenimas nėra nei slėpiningas žinojimas (gnose), nei diplomas, kurį reikia įgyti, nei magiška
būsena, apsauganti nuo nelaimės. Tai pirmiausia artimas santykis ir dovana, duodama veltui: „kad Tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs“.
Viešpatie, būk pašlovintas už šį amžinąjį gyvenimą, kurį mums siūlai. Ir suteik malonę, kad diena iš dienos vis labiau Tave pažinčiau ir pamilčiau.
Šeštadienis 16 d.
Pasaulyje
Žodis „pasaulis“ Šventajame Rašte ir Jono evangelijoje turi kelias reikšmes. Jis reiškia ir „kosmosą“ (kūriniją), ir pasaulį, paženklintą nuodėmės ir pasaulietiškos dvasios. Taigi, kai Jėzus sako: „Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje“, turime suvokti, kokia nepatogi mūsų vieta čia, žemėje, ir kokį pasitikėjimą mumis Jis rodo. Dabar esame Jo rankos ir širdis, besidarbuojančios, auginant žmogiškąją šeimą, ko jai taip labai reikia. Viešpatie, būk pašlovintas už per mus atliekamą misiją.
Suteik malonę, kad liudyčiau Tave per Šventąją Dvasią.
Sekmadienis 17 d.
Paskui Jėzų
Jėzus lieka pasitikėjimo vertas mokytojas. Net žinodamas apie savo mokinių silpnybes ir gresiantį fiasko per Kančią, Jis vėl iš naujo Tėvui patvirtina savo pasitikėjimą jais: „Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.“ Jėzus tiki mūsų tikėjimu, nepaisant mus kankinančių baimių ir abejonių. Jis žino, kad viskas, ką Jis darė, viskas, ką Jis kalbėjo, duos vaisių ne tik pirmiesiems Jo bičiuliams. Ir jei mes šiandien vis dar tikime, tai dėl šio pasitikėjimo, perduodamo iš kartos į kartą: taip, tikime, kad Jis ateina iš Dievo, kad Jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas, ir kad esame ne vieni. Dėkokime šiam Dievui, kuris nusprendė, kad Jo meilės kūrinijai plane reikia mūsų, ir kuris mato toliau nei mes patys. Prašykime Šventosios Dvasios, kad palaikytų mus mūsų pašaukimą būti mokiniais misionieriais.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com)
