Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugsėjo 11 d. pirmadienio iki
rugsėjo 17 d. sekmadienio, 2023
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės, kad visuomenės užribyje atsidūrę,
nežmoniškomis sąlygomis gyvenantys žmonės nebūtų
pamiršti institucijų ir niekada nebūtų laikomi beverčiais.
„Iš tikros širdies atleisti savo broliui“
Mt 18, 35
Kiek kartų turiu atleisti?
Evangelija siūlo tris mažas atleidimo pamokas.
1) Atleisti yra sunku kiekvienam. Dar sunkiau, kai reikia atleisti broliui, nesvarbu, ar tai būtų Bažnyčioje, ar šeimoje. Neišvengsime šio sunkumo.
2) Atleidimas nebūtinai reiškia susitaikymą ir nepakeičia teisingumo, kai padaromas nusikaltimas. Tipiškas pavyzdys yra nusikaltėlio, kuriam galima atleisti žmogaus ir dvasinės kelionės pabaigoje, tačiau neįmanoma jausti jam palankumo ar išgelbėti nuo žmonių teismo.
3) Svarbiausia – mūsų širdis. Jei Jėzus kviečia mus atleisti, tai iš esmės todėl, kad esame gavę atleidimą iš Dievo, nors to ir nenusipelnėme. Nesuvokiant gailestingumo, jau gauto dovanaῖ širdyje, neįmanoma suvokti kvietimo irgi elgtis neskaičiuojant.
Thierry Lambolley, jėzuitas
Evangelija pagal šventąjį Matą
(Mt 18, 21–35)
Anuo metu prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių,
draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.’ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“
Pirmadienis 11 d.
Žmonių santykiai
133 psalmėje giedama: „Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje!“ Taip, tai tiesa... jei tie santykiai yra džiaugsmingos pagalbos šaltinis. Tačiau visi esame tą patyrę: santykiai su aplinkiniais yra ir trapi, o kartais net skaudi realybė. Skirsiu laiko ir popieriaus lape (apatiniame
kampe)surašysiu svarbiausius gyvenime užmegztus santykius, vienus seniai, kitus visai neseniai. Dėkosiu už tuos žmones, kurie yra ar buvo Dievo dovanos. Rasiu būdą, kaip tai parodyti vieniems ar kitiems.
Antradienis 12 d.
Mokėti skaičiuoti
Petras neabejotinai manė, kad buvo kilniaširdis skaičiuodamas: septyni kartai – jau daug, kai bandai atleisti tam, kuris tave įskaudino. Jis nebuvo nuviltas. Jėzus atsakė: „iki septyniasdešimt septynių kartų“, tai yra 490 kartų! Jėzus leidžia susprogti mūsų pernelyg racionaliems įsivaizdavimams ir apskaičiavimams. Tame pačiame lape kaip ir vakar (šį kartą viršutiniame kampe) pažymėsiu vardus tų, su kuriais bendrauti sunku ir kuriems trokštu patirti atleidimą. Su pasitikėjimu juos atiduosiu Viešpačiui.
Trečiadienis 13 d.
Šventa istorija
Kaip įprasta, Jėzus sakys palyginimą. Viena vertus, karalius atleidžia didžiulę skolą savo tarnui, nes jį sujaudina ašaros. Kita vertus, tas pats tarnas lieka nejautrus vieno iš savo draugų, kurie jam skolingi nedidelę skolą, maldavimams. Pažvelkime, kas čia mums pasakojama. Atsistosiu į
karaliaus, paskui tarno, jo draugo ir scenos žiūrovų, liūdinčių dėl to, ką matė, vietas. Kaip reaguoju, kai „užsidedu kiekvieno veikėjo odą“?
Į ką mane tai kviečia šiandien.
Ketvirtadienis 14 d.
Nukryžiuojanti patirtis
Ar yra dar beprotiškesnis gestas už kryžiaus gestą? Bažnyčia šiandien mus kviečia švęsti „Kryžiaus išaukštinimą“, norėdama priminti, kad Dievas mus gelbsti – duodamas ir atleisdamas be skaičiaus. Pabandysiu kelias minutes apmąstyti kryžių. Ir prieš šį kryžių padėsiu savo lapą su įvardytais laimingais ir skausmingais santykiais, kuriuos ten pažymėjau. Ko prašysiu vieniems ir kitiems? Ką visa tai man sukelia?
Ką norėčiau pasakyti Viešpačiui?
Penktadienis 15 d.
Marija prie Kryžiaus
Kitą dieną po „Kryžiaus išaukštinimo“ prisimename „Sopulingąją Dievo Motiną“ (kuri ispaniškai skamba Dolores). Ši šventė nekalba apie skausmingą pamaldumą, tai liturginis ir dvasinis priminimas, kad Dievas prie mūsų prisideda savo pažeidžiamumu ir artėdamas prie kenčiančiųjų.
Palyginimo karalius visų pirma yra tas, kuris „pagailėjo“ ir kuris jaučia malonumą atleisti. Dėkosiu Viešpačiui už tai, kas Jis yra, o ir už Jo Motiną, kuri mus lydi prie kryžiaus, mūsų kryžiaus.
Šeštadienis 16 d.
„Kaip“
Po kitų tarnų pasipiktinimo karalius labai supyko: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Tai vėl verčia susimąstyti apie „Tėve mūsų“ žodžius: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Būtent įsišakniję į laisvai gautą atleidimą, savo ruožtu įgauname jėgų atleisti. Ir šis gautas atleidimas gali dar labiau skleistis mumyse, kai pasirenkame, nepaisydami nieko, atleisti kaip Jis. Viešpatie, leisk man išmokti daryti „kaip“ Tu.
Sekmadienis 17 d.
„Iš tikros širdies“
Jei Jėzui reikia patikslinti, kad atleidimą reikia patirti „iš tikros širdies“, tai todėl, kad būna atleidimų nuo lūpų kraštelio arba tik – nuo širdies paviršiaus! Nesvarbu, ar tai būtų tarp šalių, tarp grupių ar kolegų, o gal tarp artimųjų, pavyzdžiui, brolių ir seserų, su tėvais, mylimaisiais ar draugais, greitai atleidžiama, norint perversti puslapį ir išsaugoti fasadą. Tačiau vieną ar kitą dieną neišsakyti dalykai, pyktis ir įtampa vėl iškils ir gali sprogti. Neabejotina, atleidimas mums nėra iki galo pasiekiamas, tačiau tai įmanoma su Viešpaties galia ir suvokiant, kad Jis pirmas mus pamilo ir iš tikros Širdies atleido mums. Ryžtingai leiskimės į šį kelią, to labai reikia mums, pasauliui, o ir Bažnyčiai. Prašykime šios malonės savo krikščioniškoms bendruomenėms.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
