Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo nuo liepos 27 d. pirmadienio iki
rugpjūčio 2 d. sekmadienio, 2026
►link XVIII eilinio sekmadienio, A
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Leonu XIV.
Melskime, kad didžiuosiuose miestuose,
kuriems dažnai būdingas anonimiškumas ir vienatvė,
sugebėtume rasti naujų Evangelijos skelbimo formų ir
kūribingų kelių bendruomenėms kurti.
„Visi valgė ir pasisotino“
Mt 14, 20
Kokią judesio įvairovę galima apmąstyti, klausantis šios Evangelijos scenos! Jėzus įlipa į valtį, minia nuseka pėsčiomis, mokiniai artėja, kalbama apie žmonių siuntimą atgal į kaimus, apie maisto atnešimą, kol – ir kaip tik tada – visi susėda šioje nuošalioje vietoje. Ten nutinka kai kas nepaprasto: visi sočiai prisivalgo, teturėdami penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, kuo ir pasidalijo. Argi ne tai ir yra krikščioniškojo gyvenimo judesys, švenčiamas per kiekvieną Eucharistiją? Atnešame, ką turime, o Jėzus, tą palaiminęs, paverčia dovana visiems, nes Jis atiduoda save ir nieko nepasilieka sau. Argi ne tą patirame ir su link sekmdienio: dalijamės sekmadieniniu maistu, kad jis mus įkvėptų judėti ir padėtų priimti gyvenimo realybę?
Anne-Marie Aitken
Anuo metu Jėzus, išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“ Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.“ Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“ Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.
Pirmadienis 27 d.
Sekti
Jėzus labai dažnai keliauja! Jis – didis keliautojas, keliaujantis iš miesto į miestą ir skelbiantis Gerąją išganymo Naujieną. Minios irgi išsiruošia ir nuseka paskui. Sekti Kristų reiškia išeiti ir susitaikyti su tuo, kad tenka palikti namus, komfortą, įprastą gyvenimą. Tai reiškia leistis vedamam ir drauge su
Juo atrasti savo ribotumą, pažeidžiamumą. Koks gražus kvietimas atsiduoti Dievui ir Juo pasitikėti. Skirsiu laiko kontempliuoti miniai, paskui įsimaišysiu į ją, nepamiršdamas apsiauti gerų batų!
Antradienis 28 d.
Gydyti
Matydamas žmones, Jėzus pajuto gailestį ir juos išgydė. Gailestingumas ne visada gerai suvokiamas. Tie, kurie Jo šaukiasi, kartais kritikuojami dėl savo „naivumo“, realizmo stokos. Tačiau kiek „ligonių“ sugrįžta į gyvenimą dėka žmogaus, kuris skiria laiko į juos pažvelgti, išklausyti ir išgydyti jų žaizdas? Ligonių ir šiandien daug: tai karo, priklausomybių, smurto aukos... Kas tie mane supantys ligoniai? Ar jiems skiriu dėmesio? Ką darau?
Trečiadienis 29 d.
Leistis būti sutrikdomam
Padėti, išklausyti – gerai, tačiau yra ribos. Štai ką mokiniai išgyvena tokiu vėlyvu metu: pamatysime rytoj! Tarsi atjauta turėtų laikytis grafiko. Jie atrodo susierzinę ir nekantrauja atsikratyti minios. Be to, juos apima nerimas, nes nėra ko valgyti. Pasidžiaugę ligonių išgijimu, mokiniai labiau rūpinasi
savo gerove. O aš? Kada susitelkiu į mažus savo rūpesčius? Kaip leidžiuosi būti trikdomas kito ir to, kas netikėta?
Ketvirtadienis 30 d.
Jūs duokite jiems!
Pasak Jėzaus, minia turi pasilikti, ir Jo atsakymas nukertantis: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Jėzus parodo mokiniams jų atsakomybę. Juk esame žmogiškieji įrankiai, kurių Jėzui reikia savo misijai įvykdyti. Mūsų žodžių negana, ir Jis ragina imtis veiksmų, mus įpareigojančių labai konkrečiai... net jei nežinome, kaip tas bus padaryta. Kaip galėčiau imtis veiksmų su visišku pasitikėjimu? Kaip galėčiau mokytis prisiimti savo, kaip krikščionio, atsakomybę?
Penktadienis 31 d.
Abejoti
„Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.“ Mokiniai apsižiūrėjo ir suskaičiavo, ką turėjo – labai žmogiškas refleksas: miniai pamaitinti to per maža. Labai žemiškas rūpestis, nepasitikint Dievo Apvaizda. Kiek kartų Motina Teresė nieko neturėjo, tik meldėsi, o kitą dieną ankstesnės dienos problemos buvo išspręstos. O ko bijau aš? Kodėl man taip sunku patikėti, kad Dievas pasirūpins tuo, ko man reikia?
Šeštadienis 1 d.
Pajusti alkį ir ragauti
Mūsų scenoje galime daug ką pajausti. Pajausti kylant alkį, sutraukiantį skrandį. Užuosti gardų laužomos duonos ir žuvies aromatą. Pajausti pilno skrandžio ir pagaliau pasisotinimo džiaugsmą. Užuosti gardų likučių, surinktų į dvylika krepšių, aromatą. Pajausti, koks sulaužytos duonos skonis. Paragauti subtilaus žuvies skonio. Mėgautis šiuo kruopščiai paruoštu patiekalu, pasirenkant jo nevalgyti. Kaip galėčiau pasirūpinti savo gomuriu, kad galėčiau mėgautis nuostabiu gyvenimo ir maisto skoniu? Viešpats irgi yra ten.
Sekmadienis 2 d.
Duona, pasotinanti visus
Ne tik minia iki soties prisivalgo, tačiau ir visi lieka pasotinti. Jėzaus duodama duona nėra įprastas maistas. Tai ne duona, pripildanti skrandį ir numalšinantį alkį. Tai duona, pasotinanti, nuraminanti, suteikianti pasitenkinimo, džiuginanti ir atkurianti. Tai Gyvenimo duona tiems, kurie klausosi Jo žodžio ir Juo pasitiki. Klausymasis daro mus aktyvius ir drąsius, mažiau linkusius į žemiškus rūpesčius. Jei kaip mokiniai nerimaujame dėl vėlyvo meto, paklausykime šventojo Pauliaus (antrasis skaitinys), sakančio, kad „niekas negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
