Kiekvienos savaitės dienos maldos, apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo lapkričio 2 d. pirmadienio iki lapkričio 8 d.sekmadienio, 2015
►link 32 sekmadienio
Kaip surasti, kas trukdo melstis (2/3)
Gundytojas dažnai stengiasi mus priversti sutrumpinti meditacijos trukmę, ypač kai atrodo, jog niekas nevyksta. Pasipriešinkime tam džiugia širdimi ir išbūkime maldai skirtą laiką... (pagal šventojo Ignaco Lojolos patarimus).
Namie
Kai kurie įpratę skaičiuoti kiekvieną centą, kiti tik “stambesnius pinigus”, kiti to visai nedaro. Šiandieną paklauskime savęs, kodėl taip elgiamės? Iš kur ateina šis veikimo būdas? Iš šeimos istorijos, to reikalauja reglamentas, dėl savo nerūpestingumo, nesidomėjimo? Paskui šią savaitę pasispręskime rūpestingai pasižymėti visas išlaidas, visa, ką gavome ir ką atidavėme. Žvelkime, ir su kuo susijusios šios išlaidos: su uždarbiu, pelnu, dovanomis ar pačių aukomis. Neteisdami savęs, skirkime laiko apmąstymui ir žvelkime, ką duodame. Ar tai, ko man per daug, kas nereikalinga? O gal tai, kas ir man reikalinga? Iš to padarykime išvadas.
Melstis pasaulio širdyje su popiežiumi Pranciškumi
Melskimės, kad Bažnyčios ganytojai nuoširdžiai mylėtų savo ganomuosius, lydėtų juos gyvenimo kelyje ir stiprintų viltį.
„Šventykloje Jėzus atsisėdo ties aukų skrynia ir stebėjo“ Mt 5, 12
Jėzus stebi. Pasipiktinęs Rašto aiškintojų elgesiu, Jėzus atsisėda – stabteli – patogiai įsitaiso ir stebi minią. Kažkur priešais aukų skrynią, ten, kur kiekvienas dalyvauja šventyklos gyvenime. Turtingi aukoja gausiai, o našlė tiek negali įmesti; ji neturi tokių galimybių.
Jėzus stebi. Jis mato, ir Jį sujaudina ši vargšė moteris, nebijanti savo neturtu dalytis su Dievu.
Jėzus stebi. Jėzus ir mus stebi. Ar atiduosime tai, ko turime per daug, o gal išdrįsime dalytis tuo, kas ir mums paprastai reikalinga; esame, kokie esame prieš Dievą?
Jėzus stebi. Be žodžių, neteisdamas. Ar turėsime pakankamai gailestingumo – tikrąja šio žodžio prasme –pripažinti, jog dažnai galime pasiūlyti tik savo skurdą, kai susitinkame tą, kuris mus stebi? Ir gal būt šiandieną tas, kuris mus stebi, turės brolio ar sesės, kurį reikia susitikti, mylėti, veidą.
Jėzus stebi. O mes?
Marie- Bernadette Caro, KG bendruomenė
Nuo lapkričio 2 d. pirmadienio iki lapkričio 8 d.sekmadienio, 2015
►link 32 sekmadienio
Evangelija pagal šventąjį Morkų (Mk 12, 38-44)
|
Mokydamas Jėzus kalbėjo miniai: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmąsias kėdes sinagogose ir pirmąsias vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.
|
Pirmadienis 2 d. Mano protėviai
Vakar prisiminėme, kad visi esame pašaukti į šventumą: pripažindami savo trūkumus ir pajėgumą gauti iš Kito, jau esame „palaiminti“! Šiandieną minėsiu savo šeimos mirusiuosius: savo gyvenimo būdu, savo žodžiais, mano protėviai man davė kažką iš Dievo gyvenimo. Nesu kviečiamas gailėtis, bet esu kviečiamas dėkoti ir džiaugtis, įsivaizduodamas amžino poilsio gyvenimą Tėvo rankose!
Antradienis 3 d. Reikia saugotis
Palaiminimai visi! Bet ateinančio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pradeda mokyti, įsakydamas būti budriems: „Saugokitės Rašto aiškintojų!“. Būti Kristaus mokiniu – tai turėti pasitikėjimo kitu nuostatą, bet ne naiviai ar „ideologiškai“, atskirtai nuo realybės. Tikėjimas nėra išorinė kalba, kad „palieku“ pasaulį, tikėjimas iįbandomas mano kasdienybėje. Jei Jėzus yra Tas, kuris taip dažnai kviečia pasitikėti, tai Jis yra ir tas, kuris man pataria saugotis... Kaip tai suprasti?
Trečiadienis 4 d. Šiandienos Raštų aiškintojai
Nepasitikėti reikia aiškios kategorijos žmonėmis. Dar kartą perskaitysiu, kaip jėzus apibūdina tuos žmones ir leisiu manyje iškilti mane įkvepiančių amžininkų veidams: tiems, kuriems išvaizda svarbiausia, tiems, kurie negali gyventi be kitų ir kuriems vienatvė nepakeliama, karjeristams, siekiantiems titulų... Gal būt mano atmintyje iškils žmonės, kurių pareigos net Bažnyčioje viešai matomos... Jų neteisdamas, prisiminsiu šį Jėzaus pažadą, pagal kurį jie bus „griežtai teisiami“.
Ketvirtadienis 5 d. Išmokti stebėti
Jėzus „kalbėjo miniai“. O ištraukos viduryje, Jis skiria laiko stebėti, kas dedasi prie aukų skrynios šventykloje. Jėzus, visus mokantis ir visiems prieinamas, Jėzus sėdintis ir kontempliuojantis... O jeigu pabandyčiau kaip Jėzus užaštrinti savo žvilgsnį? Pratimas: įsikursiu viešoje vietoje (kavinės terasoje?) ir leisiuosi mokomas panašių į mane žmonių veiklos. Ir mokysiuosi pamatyti puikybę ir nusižeminimą, dviveidiškumą ir padorumą... Šitaip Dievas leidžia save atrasti kiekvieną gyvenimo dienomis.
Penktadienis 6 d. Duoti...kaip?
Jėzus stebi, kaip žmonės aukoja. Mūsų dienomis skelbimai (žiniasklaidos ir šventiniai) milijardus amerikiečių įpareigoja skirti savo turtą caritas veiklai. Pveikti to įspūdžio, esame gundomi laikyti pavyzdžiu dėl jų aiškaus dosnumo, geranoriškumo. Tačiau ar jie nėra „turtingųjų“ pasekėjai, kurie aukoja gausiai? Klausiu savęs, kaip duodu (dovaną kam nors ar auką Bažnyčiai) ir savo širdies motyvaciją? Noriu pasirodyti dosnus? Ar dėl tikėjimo, neieškodamas sau naudos?
Šeštadienis 7 d. Himnas meilei
Štai kas pamoko – tai našlės poelgis. Jėzus kviečia savo mokinius tai liudyti, juos, kurie ginčyjasi, kas didžiausias... Jėzau, mokyk mane, padedant tiems, kurie kaip ir neturtinga našlė gyvena tik pasitikėjimu Tavimi. Pabandysiu maldojeperskaityti 1 laiško korintiečiams 13 skyrių. Himne meilei leisiuosi paveikiamas dviem pavyzdžiams: Raštų aiškintojų ir neturtingos našlės. Į kurį norėčiau būti panašus?
Sekmadienis 8 d. Būti nusižeminusiam kaip našlė
Nenoras būti panašiam į Raštų aiškintojus nebūtinai neturi skatinti mūsų
nulenkti nugaras ir atsisėsti prie bažnyčios, kai einame į Mišias! Paprasčiausiai prisiminkime, kad semdamiesi iš visiškai atsidavusios širdies, parodysime savo priklausymą Kristui. Panašiai kaip
Sarepto našlė, kurios istoriją girdėsime Karalių knygoje, paklusni Viešpaties žodžiui, dėl ko ji gauna ilgą gyvenimą. Bažnyčia, kurią sudarome, be
paliovos atsinaujina, ne dėl „politinių“ sprendimų, bet dėl troškimo būti panašiu į Kristų, kad ir kokios profesijos, kokio amžiaus, išsilavinimo būtume, esame kviečiami, kad mus įkvėptų našlė,
kuri aukoja save Jėzui, sau nieko nepasilikdama.
